Oficialaus Vilniaus kova su „rusų grėsme“ iškelia privačiom kompanijom nemažai problemų. Lietuvos geležinkelininkų operatorius LGC Cargo apskundė Europos komisijai Lietuvos transporto saugumo administracijos (LTSA), „Lietuvos geležinkelių“ ir respublikos Transporto ir komunikacijų ministerijos veiksmus. Valstybė atsisako derinti maršrutus, kuriais LGC Cargo galėtų gabenti krovinius iki sienos su Kaliningrado sritimi.
Neišsprendžiama problema tapo tranzito Lietuvos teritorija iki sienos su Rusijos Federacija klausimas. Tuo užsiiminėti leidžiama tik valstybiniam geležinkelininkų operatoriui — privatininkai „vejami“ „valstybės saugumo“ sumetimais.
Jei tikėti LGC Cargo vadovu Sergejumi Gračiovu, kompanija suinteresuota vien tik pervežimais Pabaltijo teritorija. Tačiau praeitais metais Lietuvos transporto saugumo adminintracija klausimą užaštrino: iš vežėjo pareikalavo dokumentacijos, patvirtinančios, kad jis neketina užsiimti tranzitu. Šis atsisakė, todėl ir buvo „pavytas“.
Rezultatas: vietoj pageidautinų maršrutų LGC Cargo gavo tik atskiras atkarpas.
„Mums skirti galingumai — į niekur, mes negalime nei atvežti, nei išvežti krovinio, — pažymi kompanijos vadovas Sergejus Gračiovas. — Jeigu šiandien Latvijoje atsiras krovinys, kurį reikia pargabenti į Lietuvą, mes nepajėgsime to padaryti“.
Verta priminti, kad nors LGC Cargo ir yra Lietuvos kompanija, bet pagrindinis jos akcininkas — Latvijos Baltic Transit Service, neva turintis ryšį su „Rusijos geležinkeliais“. Žurnalistų sukurta grandinė labai ilga ir mįslinga: Baltic Transit Service akcininkė yra Rigas Tirdzniecibas osta, kurią netiesiogiai kontroliuoja buvusio premjero Andriso Škele ir buvusio transporto ministro Ainarso Šleserso šeimos. O joms priklauso (vėlgi netiesiogiai) akcijos grupės Latvijas Transporta Grupa, investavusios į bendrus su „Rusijos geležinkeliais“ projektus.
LGC Cargo įsitikinę, jog viskas daug paprasčiau: neva rūpindamasi „valstybės saugumu“ Lietuva neleidžia geležinkelių sektoriuje atsirasti konkurencijai.
„Lietuvos ir Latvijos geležinkelių sistemoje vis dar daug skirtumų, — tvirtina kompanijos logistikos menedžeris Tomas Keršis. — Latvija prieš daugelį metų liberalizavo ir restrukturizavo savo geležinkelių rinką. Lietuva atsilieka“.
Pašalinti dirbtinus apribojimus kompanijų vadovai ketina su Europos komisijos pagalba. Ne taip seniai Lietuva, pažeidusi konkurencijos sąlygas, jau nukentėjo, kai išardė Mažeikių – Renge geležinkelio atkarpą. Latvijos uostai dėl to prarado klientus, o Europos komisija Vilniui skyrė 28 milijonų eurų baudą.
Lietuvos „valstybės saugumo“ sumetimai ne pirmą kartą susikerta su privataus kapitalo interesais.
Praeitais metais pasipriešino trąšų gamyklos Achema vadovai, atsisakę pasirašyti suskystintų gamtinių dujų (SGD) kontraktą su terminalu Klaipėdoje.
Generalinio direktoriaus Ramūno Miliausko žodžiais, Achema priversta mokėti per metus 20 milijonų eurų mokestį terminalo Independence išlaikymui: „Tai didina gamyklos produkcijos savikainą ir tokiu būdu mažina jos konkurencingumą ne tik vidaus, bet ir pasaulio rinkoje. Mūsų atlyginimų fondas beveik lygus mokesčiams, kuriuos moka kompanija už SGD terminalą. Sumažinus šį mokestį, mes galėtume dalį sutaupytų lėšų skirti darbo užmokesčiui ir reikalingoms investicijoms“.
Vyriausybė vis dėlto pasiūlė sumažinti Achemos indėlį į SGD terminalo išlaikymą, užtat pareikalavo pasirašyti ilgalaikius jos produkcijos tiekimo kontraktus. Kompanijos vadovybė priėjo išvadą, jog tai tas pats velnias.
„Kaip ilgalaikiai įsipareigojimai nebuvo galimi iš ministerijos atstovų pusės, taip ilgalaikiai įsipareigojimai negalimi ir iš mūsų pusės, — pažymėjo Achemos grupės valdybos pirmininkė Lidija Lubienė. Mes visada už energetinę nepriklausomybę, tačiau naštą būtina paskirstyti protingai, neužkraunant ant vienos įmonės pečių“.
Su valstybės spaudimu susiduria ir nacionalinio masto politikai, kurie arba turi verslo interesų Rusijoje, arba bendradarbiauja su Rusijos kompanijomis.
Kalba, pavyzdžiui, apie Kauno merą Visvaldą Matijošaitį. Jis dar ir pagrindinis Vičiūnų įmonių grupės, turinčios Kaliningrado srities Sovetsko mieste žuvies perdirbimo gamyklą, akcininkas. Valdančiosios Lietuvos valstiečių ir „žaliųjų“ sąjungos lyderį Ramūną Karbauskį politiniai oponentai taip pat kaltina turint RF aktyvus.
„Lietuvos valstiečių ir „žaliųjų“ sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis ir Kauno meras Visvaldas Matijošaitis turi nedelsiant atsisakyti savo verslo Rusijoje, — 2018 metais reikalavo parlamento Nacionalinio saugumo ir gynybos pirmininko pavaduotoja Rasa Juknevičienė. — Tai susikerta su politiko statusu ir analize, kurią tiesiogiai ir netiesiogiai pateikia Lietuvos žvalgyba“.
Tad kokį verslą turi Rusijoje Karbauskis? Jo bendražygis ir Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis tvirtina, kad jokio: tai tik gandai. Karbauskiui priklausantis Agrokoncernas pirko trąšų iš kompanijos „Kuibyševazot“, kurios direktorių tarybos pirmininkas yra partijos „Vieningoji Rusija“ narys Viktoras Gerasimenka, tačiau „valstiečių“ lyderis tame nemato jokios problemos.
„Šiuo atveju mes turime nuspręsti, jog nieko neimportuosime iš Rusijos, — sako Karbauskis. — Kiek aš žinau, kiek teko girdėti, daugiausia prekių importuojama iš Rusijos. Jei mes nuspręsim, kad ką nors importuoti iš Rusijos nereikia, tada tokiam sprendimui pritars visos kompanijos“.
Ir Skvernelis klausia: ar pasiruošusi Lietuva nutraukti absoliučiai visus ekonominius santykius su RF? Turbūt ne.
Tokiu atveju už kažką priekaištauti Karbauskiui beprasmiška. Tą Agrokoncernas akcentavo tada, kai jis buvo pakartotinai apkaltintas pirkęs trąšų per tarpininką Dubajuje.
„Mes norėtume sužinoti, ar turi teisę valstybės valdininkas pasirinktinai išskirti vieną komercinę įmonę iš kitų ir su savo įtarimais kreiptis į teisėsaugos organus, o taip pat viešai platinti šią informaciją“, — pareiškė kompanijos vadovas Edgaras Šakys.
Lietuvos ekonomika kenčia nuo antirusiškų sankcijų. Oficialiam Vilniui to maža: prisidengdama nacionalinio saugumo rūpesčiu ir kova dėl „energetinės nepriklausomybės“, valstybė spaudžia privačias kompanijas. Tačiau jei su bendaeuropietiškomis sankcijomis jos susitaikė, tai toleruoti vietinės valdžios išsišokimus jos neketina.