Lenkijos valstybinė įmonė PGNiG nuo šiol naudosis skirstomąja SGD stotimi Klaipėdoje. Varšuva ne vien tik gaus kontrolę virš dujų saugyklas pajūryje, bet ir galimybę spręsti, kas pripildys tas saugyklas dujomis. Šitą smulkų komercinį kontraktą galima nagrinėti kaip lenkų pretendavimo į Baltijos regiono dujų Habo vaidmenį ir Lietuvos ketinimo parduoti savo „energetinę nepriklausomybę“ pagrįstą rezultatą.
Prieš du metus Klaipėdoje, 7 kilometrų nuo SGD-terminalo Independence atstume, buvo įkurta smulkaus tonažo dujų skirstymo stotis, kurią sudaro 5 rezervuarai. Iš čia SGD yra pildomos į autocisternas ir toliau teikiamos galutiniam vartotojui, o taip pat vartojamos laivų, naudojančių suskystintas gamtines dujas, bunkeriavimui.
Pagal Klaipėdos Naftos vadybos sumanymą, stotis turi būti naudinga tiems vartotojams, kas neturi prieigos prie magistralinių dujotiekių.
Pati šio projekto idėja – yra ne kas kita, kaip Lietuvos valdžios nevilties gestas.
Nuo 2014 metų jie nesėkmingai stengiasi pasiekti iš Norvegų išsinuomoto SGD-terminalo apsimokėjimo (apie pelną iš vis net nekalbama). Kai paaiškėjo, kad terminalas Independence nepateisina su juo sietų vilčių, Klaipėdos Naftoj buvo nuspręsta paeksperimentuoti su SGD tiekimais be sudujinimo. Tokia skystas dujas galima naudoti kaip kurą automobiliams, jūros bei upių laivams, elektros gaminimui atskiruose regionuose.
Penkios saugyklos, kurių bendra talpa – 5 tūkstančiai kubiniai metrai SGD, buvo pastatytos vokiečių kompanijos PPS Pipeline Systems ir jos čekiško partnerio Chart Ferox. Stoties paleidimas buvo priderintas trečioms SGD-terminalo atvykimo į Klaipėdą metinėms, o patį renginį pristatė kaip dar vieną „sėkminga“ Lietuvos energetikos projektą.
Klaipėdos Naftos eksvadovas Mindaugas Jusius pasakodavo apie bendradarbiavimo su tarptautiniu plastiko gamintoju Indorama ir logistikos kompanija Girteka perspektyvas. Pasak jį, kai kurios vietinės įmonės net svarstė nuosavos SGD saugyklos statybos netoli stoties galimybę. Nuo čia pat galima teikti kurą elektros gaminimui šiaurės Lietuvos miestuose.
Apskritai kalbant, žodžiuose viskas buvo nuostabu.
O realybėje kažkas neišėjo taip, kaip norėtųsi. Kitu atveju kaip paaiškinti tai, kad neseniai Klaipėdos Nafta nesprendė išnuomoti savo SGD saugyklas?
„Pasiekę susitarimo, galime nukreipti dėmesį į infrastruktūros operatoriaus veiklą, užtikrinti stabilų pelną ir padengti kapitalo ir operacines išlaidas. Tuo tarpu strateginis partneris atsakys už SGD pardavimus bei rinkos plėtrą“, - pasakė įmonėje.
„Strateginiu partneriu“ galų gale tapo PGNiG – konkurse dalyvavo penkios įmonės, bet palankiausias sąlygas pasiūlė lenkai. Šiuo sandėriu labai patenkinti liko ir Lietuvos energetikos ministras, ir Klaipėdos Naftos generalinis direktorius. Vilnius aukštai įvertino lenkų patirtį ir kompetencijas suskystintų gamtinių dujų prekyboje. Tikriausiai, Lietuva tikisi, kad naftos ir dujų gigantas iš kaimyninės šalies sugebės sutvarkyti dujų pardavimo stoties darbą Klaipėdoje.
Įsidėmėtina, kad kontraktas įsigalios po keturių mėnesių. O kaip tik šiam laikui, pagal Lietuvos valdžios sumanymus, stotis turėjo tapti višta, dedančia auksinius kiaušinius.
Stoties rentabilumą Mindaugas Jusius ligino su vis augančiu poreikiu naudoti SGD kaip transporto kurą.
„Pasak mūsų verslo planą, stotis turi tapti pelninga 2020 metais. Iki to laiko mes matom nuoseklų veiklos augimą, o patį sparčiausią jos paslaugų reikmės augimą mes matom tarp 2020 ir 2025 metų“, - objekto paleidimo metu teigė buvęs Klaipėdos Naftos vadovas.
Laimė jau visai arti – vos-vos ateis tie lemtingi 2020 metai. Bet vietoj to, kad savarankiškai pasipelnyti iš projekto, įsivyrauti smulkaus tonažo SGD rinkoje ir statyti papildomus rezervuarus, lietuviškas operatorius kreipiasi pagalbos į pažengę lenkus.
Atrodo, kam dalintis savo pelnu?
Arba su pelnu irgi nesiseka? Mažai Baltijos respublikai PGNiG – įmonė, kuri valdo milijardus dolerių – tikrai atrodo kaip koks naftos ir dujų milžinas. Suskystintų gamtinių dujų rinkoje lenkai turi daugiau ryšių ir daugiau galimybių. Todėl Lietuvoje ir tikisi, kas Varšuvos atstovai sugebės panaudoti dujų skirstymo stotį maksimalaus pelno gavimui.
Lenkija savo ruožtu sudominta tuo, kad išmėginti laimę Baltijos šalių smulkaus tonažo SGD rinkoje. Pastaraisiais metais šita rinka tikrai vystasi rekordiniais greičiais (visų pirma pigaus ir ekologiško dujų variklių kuro augančio vartojimo dėka). PGNiG vadovas Piotras Vozniakas tiesiogiai sieja stoties nuomą su įmonės įsigaliojimu Centrinėje ir Rytų Europoje.
Kitaip tariant, Lietuvos „energetinė nepriklausomybė“ – valstybinės naftos ir dujų įmonės iš kaimyninės Lenkijos stiprinimas.
Lietuva sugebėjo išsivaduoti iš „sovietų okupacijos“ ir „Gazpromo monopolijos“, bet padaryti sekantį logišką žingsnį – tapti savarankišku rinkos dalyviu – nepajėgė. Arba nepanorėjo. Galų gale visada daug lengviau „gulti su kuo nors į lovą“. Energetikos srityje idealu „senjoru“ Lietuvai gali tapti Lenkija, paklusni tam pačiam „Vašingtono obkomui“
Kol kas sutarimas tarp PGNiG ir Klaipėdos Naftos atrodo kaip smulkus komercinis sandoris. Bet Vozniako pozicija liudija apie tai, kad Varšuvos apetitai gali ir neapsiriboti tik viena skirstymo stotimi.
„Tiekimų saugumo atžvilgiu labai svarbu, kad PGNiG savarankiškai nustatytų, kas atliks tiekimus į skirstymo stotį Lietuvoje“, - teigė kompanijos vadovas.
Viskas atrodytų logiškai: lenkai gauna pilną kontrolę virš išsinuomotą infrastruktūrą. Išlieka vienintelis klausimas – kaip įgyvendinama PGNiG teisė SGD tiekėjo pasirinkimui. Dujos į saugyklą tikriausiai bus pristatomos nedideliais tanklaiviais iš to paties terminalo Klaipėdos uoste.
Taigi, ar nepradės Vozniakas ir jo darbuotojai aiškinti savo lietuvių kolegoms, su kokias dujų treideriais Independence gali dirbti, o su kuriais – ne?
Ir jeigu jie pradės, tai kas gi galiausiai liks nuo Lietuvos „energetinės nepriklausomybės“?