Švedijos apeliacinis teismas galutinai atėmė iš Lietuvos viltį gauti rusiškas dujas žemomis kainomis. Nesuinteresuota pusė vėl pripažino „Gazpromo“ dujų kainą Lietuvai rinkos kaina, neaptiko monopolijos piktnaudžiavimo ir nepareikalavo išmokėti lietuviams kompensacijos. Vilniuje galutinai žlugo eilinė idėja uždirbti Rusijos sąskaita, demonstruojant save „nekalta Rusijos agresijos auka“.
Apeliacinis Švedijos apygardos Svea teismas galutinai atmetė Lietuvos prašymą peržiūrėti Stokholmo arbitražinio teismo 2016 m. birželio 22 dienos nutartį, kai pastarasis užėmė“Gazpromo“ pusę užsitęsiusiame Lietuvos ginče su Rusijos dujų monopolininku.
Ta diena tapo juoda Lietuvos energetikos politikai ir diplomatijai. Stokholmo arbitražas neįžvelgė monopolijos piktnaudžiavimo energetikos rinkoje, formuojant 2006–2015 metais Lietuvai dujų kainą.
Rusiškų dujų kaina buvo pripažinta rinkos ir teisinga. Lietuvos reikalavimas išmokėti jai 1,5 milijardo eurų „Gazpromo“ kompensaciją neva už permokėjimą buvo atmestas.
Lietuvos valdžios tada pareiškė, kad jos su tuo nesitaikys ir paduos apeliaciją. Ir štai — po trejų metų galutinė apeliacinio teismo nutartis: visos Lietuvos pusės pretenzijos atmestos, ankstesnė nutartis konflikto su Rusijos koncernu klausimu nebegalioja, ir Lietuva privalo ją pilnumoje įvykdyti.
Dabar vietoj to, kad būtų gauta iš „Gazpromo“ 1,5 milijardo eurų, Vilnius privalo jam išmokėti, atlyginti visas daug metų trukusių bylinėjimųsi teismuose išlaidas.
„Tokiu būdu galutinai patvirtintos išvados Stokholmo arbitražo, kurios atmetė visus Lietuvos reikalavimus rusiškų dujų pirkimo sąlygų klausimu“, — apie švedų apeliacinio teismo nutartį teigia „Gazpromo“ spaudos tarnyba.
„Energetikos ministerija vertina teismo nutartį ir jo motyvus. Tik susipažinus su nutarties argumentacija ir jos motyvais bus galima spręsti, ar galimi tolimesni veiksmai ir būtent kokie“, — naujienas iš Švedijos komentuoja Lietuvos vyriausybė.
Vilnius atsisako ginčų su „Gazpromu“ baigtį vertinti kaip savo pralaimėjimą ir įkyriai tvirtina, jog pastarųjų metų Lietuvos energetinė politika — vien tik pasiekimai.
„Nepaisant aktyvaus „Gazpromo“ pasipriešinimo, Lietuvai pavyko liberalizuoti gamtinių dujų rinką ir užtikrinti palankesnes dujų tiekimo vartotojams sąlygas“, — pareiškė Energetikos ministerija, matomai turėdama omenyje plačiai nuskambėjusią 20 proc. nuolaidą dujoms Lietuvai, kurią „Gazpromas“ jai suteikė prieš penkerius metus ir kurią lietuviai sieja su suskystintų gamtinių dujų terminalo Klaipėdoje atsiradimu.
Penkeri metai nesuprantami, kuo jie čia dėti, jeigu nuolaidos dujoms atsirado gerokai prieš SGD terminalo Independence Klaipėdoje atsiradimą. Taip pat nesuprantama, apie kokias palankias dujų tiekimo vartotojams sąlygas eina kalba.
Lietuvos įmonės kovoja su SGD terminalu ir prašo valdžių atsisakyti būtinybės pirkti jo produkciją: suskystintos dujos per brangios, jos jas visas prives prie bankroto. Pačios valdžios dėl to nesiginčija, energetikos ministro ir vyriausybės vadovo lygyje vadindamos Independence „našta“ Lietuvos mokesčių mokėtojams.
Tad kame slypi rinkos liberalizavimo nauda ir kur palankios tiekimo sąlygos?
Tačiau po velnių tą propagandą. Dar daktaras Gebelsas sakė, kad kuo labiau melas nerealus, tuo didesnis noras atsiranda juo tikėti.
Galutinis Lietuvos pralaimėjimas teismuose su „Gazpromu“ — tai ne šiaip valstybinės propagandos pralaimėjimas. Žinoma, ir jis. Lietuviams tiek metų buvo kalama, kad jie yra Maskvos „melsvo vėzdo“ nekaltos aukos ir kad Lietuvos nepriklausomybė patiria energetinį šantažą, o Stokholmo arbitražas (o dabar ir arbitražinis teismas) daro išvadą, kad dujų kaina sąžininga ir niekas niekam neišsukinėja rankų.
Tačiau ne tas svarbiausia.
Oficialaus Vilniaus planas išplėšti iš Maskvos pinigų „už nieką“ užsibaigė šnipštu.
Priversti rusus mokėti ir atgailauti — Lietuvos užsienio politikos esmė rytų kaimyno atžvilgiu. Įprotis dešimtmečiais Tarybų Sąjungos laikais gauti iš Maskvos veltui pinigų taip įaugo į Lietuvos politikų kraują, kad jie visus 28 „antrosios nepriklausomybės metus“ daro viską, kad tik Kremlius vėl jiems mokėtų. Tik skirtumas tame, kad jiems nereikėtų imituoti „tautų draugystės“, kaip tais prakeiktais tarybiniais laikais, o būtų galima gauti iš Rusijos pinigų ir tuo pačiu metu ją atvirai nekęsti.
Ir todėl apskaičiavimas galutinės materialinių kompensacijų už „sovietinę okupaciją“ sumos tapo Lietuvoje nacionaline sporto šaka.Visokiausios komisijos ir ekspertų grupės ketvirtį amžiaus lenktyniavo tarpusavyje, spręsdamos, kiek reikėtų pareikalauti iš šalies — TSRS perėmėjos.
Skaičiai siekė 834 milijardus dolerių, tai yra tema buvo strateginė, ir ji susilaukė rimto dėmesio. Nusimatė, jog kompensaciją už „okupacijos nuostolius“ Rusija mokės be galo, o Lietuva už tuos pinigus sočiai gyvens iki pasaulio pabaigos.
Lietuvos su Rusija santykiai pašlijo tada, kai tapo aišku, jog Maskva niekada nepripažins „sovietinės okupacijos“ ir Vilnius iš jos negaus nė grašio.
Tada Lietuvos vadovybė surezgė kitokį planą. Paskelbė rusiškų dujų kainą dirbtinai padidintą ir poliškai motyvuotą. Ir nutarė įžūliai pareikalauti iš „Gazpromo“ sumažinti Lietuvai dujų kainą. O kai „Gazpromas“ atsisakys, jo poziciją pavadinti energetiniu šantažu, kerštu ir išvis Lietuvos „ekonomine okupacija“.
Pagrįsta kaina šiuo atveju oficialų Vilnių visiškai nedomina. Priešingai, Lietuva kovėsi dėl nepagrįstos, nerinkos rusiškų dujų kainos.
Informacinio karo ir žygio per tarptautinius teismus tikslas buvo pasiekti, kad dujos būtų gaunamos žemesnėmis, nei rinkos, kainomis, o priedo — priversti Rusiją pasijusti kalta ir grąžinti Lietuvai „permokėtą“ sumą.
Tai yra vyko eilinės variacijos amžina tema „mokėti ir atgailauti“. Nenorite mokėti kompensacijos už „sovietinę okupaciją“? Mokėsite kompensaciją už per didelę dujų kainą. Gaila mums pinigų? Tieksite dujas mūsų kainomis.
Ir čia Lietuvos politikai vėl „tūpė į balą“. „Permokėjimo“ kompensacijos epopėja baigėsi taip pat, kaip ir kompensacijos už „okupaciją“. Neuždirbtų pinigų iš Rusijos jiems nematyt kaip velniui rojaus, o eilinis bandymas „išmušti“ pinigus baigėsi tuo, kad pinigus Rusijai mokės Lietuva.