Lietuvių konservatoriai siūlo sukurti Europos Sąjungoje naują Demografijos ir šeimos politikos fondą, kuris nulems sėkmingą gimstamumo kontrolės politiką. Jų idėja turi bendro u prezidento Gitano Nausėdos iniciatyva reikalauti iš Briuselio kompensacijos už darbo jėgos nutekėjimą iš Lietuvos. Abiem atvejais kalbama apie tą patį: nujausdama dotacijų iš Europos fondų mažinimą Baltijos šalis ieško naujų argumentų lėšų teikimo išsaugojimui.
Pasiūlymus dėl demografijos skatinimo Europos komisijai paruošė partijos „Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai“ (TS-LKD) deputatai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas. Tokį jų sprendimą paskatino neseniai paskelbta Europos Komisijos ataskaita dėl demografinių pakeitimų regione.
Turbūt, viskas taip ir buvo: susirūpinę „lengvų“ pinigų paieška konservatoriai atrado sąjungos centro įnirtingą interesą dėl Europos kontinento išmirimo ir iškart nusprendė veikti.
Savo idėjas Ažubalis ir Kasčiūnas nukreipė tiesiai Europos Komisijos prezidentei Ursalai fon der Lejen, Europos Komisijos vice-prezidentei demokratijos ir demografijos klausimais Dubravkai Šuicai ir eurokomisarui Nicolui Schmitui.
„Europos Sąjunga visų pirma privalo spręsti demografines problemas, su kuriomis ji susiduria; be šių problemų sprendimo bet kuri tolimesnė valdymo ir Europos Sąjungos institucijų reforma bus beprasmiška. Imigracija, gyventojų senėjimas ir žemas gimstamumo lygis gali pasibaigti tuo, kad ateityje tam tikruose Europos Sąjungos regionuose mes turėsime Europą be Europiečių“, - teigia TS-LKD atstovas.
Už „Europą be europiečių“ šiandien galima ir būti nubaustam. Argi tai ne rasizmas ir visų rasių, skirtingų nuo europiečių, diskriminacija?
Lietuvos konservatoriams pats laikas nukeliauti į Jungtines Valstijas – ten jiems paaiškins, kieno gyvenimai turi reikšmę...
Juokai juokais, o Seimo deputatai nusiteikę rimtai. Demografinių problemų sprendimui jie siūlo sukurti atskirą fondą.
„Sėkminga gimstamumo politika – tai ne vien tik finansinis skatinimas. Tai taip pat privalo įtraukti palankių šeimai ir vaikams praktikų skatinimą, pavyzdžiui, galimybę šeimoms efektyviau derinti darbą ir auklėjimą, lengvesnį tėvų grąžinimą į darbo rinką, valstybinio vaikų auklėjimo stiprinimą“, - pabrėžia Kasčiūnas, lyg darydamas užuominą, kad pinigai – ne svarbiausia. Jus nepagalvokite, kad Lietuvos valdžios vėl kaulija iš Briuselio išmaldų, jokiu būdu!
Iš esmės gimstamumo parėmimas – išskirtiniai piniginis klausymas. Kokiu būdu valstybė galėtų padėti savo piliečiams darbo ir vaikų auklėjimo derinime? Garantuoti deramą atlyginimą, kai vienas iš sutuoktinių gali visiškai save skirti namų reikalų atlikimui.
„Lengvesnis tėvų grąžinimas į darbo rinką“ galimas tik tuo atveju, jeigu šita rinka aktyviai vystosi ir turi kadrų stygių. „Valstybinio vaikų auklėjimo stiprinimas“ tiesiogiai proporcionalus toms lėšoms, kurias valstybė yra pasiryžusi išleisti vaikų reikalams. Kaip lietuvių konservatoriai nemėgintų įrodyti priešingą, viskas priklauso nuo pinigų.
Kad suprasti tikrąją Kasčiūno ir Ažubalio motyvaciją užtenka atkreipti dėmesį vos į vienintelį faktą.
Lėšas Demografijos ir šeimos politikos fondui siūloma įtraukti į naująją Europos Sąjungos septynių metų finansinę perspektyvą, kuri bus įtvirtinta kelių mėnesių bėgyje.
Anksčiau Vilnius nepateikdavo į bendrą Europos lygį gyventojų skaičiaus mažėjimo problemą. Respublikos vyriausybė ketindavo tai spręsti savarankiškai.
Neatsitiktinai, pavyzdžiui, Lietuvoje įgyvendinama demografijos, migracijos ir integracijos strategija 2019-2021 metams, kuri turi padidinti gyventojų skaičių iki 3 milijonų žmonių. Ministras-pirmininkas Saulius Skvernelis gyrėsi, kad šis tarpinstitucinis planas numato apie 100 konkrečių priemonių ir žingsnių.
Tai ir įgyvendinkite savo planą. Kokiam veltui bendro Europos biudžeto įtvirtinimo išvakarėse Lietuvos konservatoriams prireikėjo atskiro demografijos fondo?
Sumanymas itin paprastas: eilinė „lesykla“ turi padengti Lietuvos įplaukas, kurių valstybė gali netekti dėl susibūrimo (kohezijos) politikos įgyvendinimo ir dotacijų mažinimo.
Lietuvos valstybingumo patriarcho Vytauto Landsbergio šalininkai nekalba apie tai atvirai – jie apsimeta rūpinantys visa ES. Iš tikrųjų, negatyvios demografijos tendencijos pasireiškia ir turtingoje Vokietijoj, ir skurdžioj Lietuvoj. Ekspertai prognozuoja, kad Europa bus vieninteliu kontinentu, kurio gyventojų skaičius artimiausiais dešimtmečiais sumažės.
Iš kitos pusės, Lietuvoje šita problema įgauna nacionalinio mąsto tragedijos pobūdį.
2020 metų sausio 1 dienai čia oficialiai gyveno 2 milijonai 669 tūkstančiai žmonių, tai yra milijonu mažiau, nei TSRS suirimo momentui. Procentiniu santykiu Baltijos respublika prarado maždaug tiek pat, kaip ir Ukraina. Bet Lietuvos rezultatas atrodo daug įspūdingesnis, jeigu turėti omeny, kad Lietuvoj nebuvo nei „Krymo“, nei „Donbaso“.
Akivaizdu, kad jeigu ES Demografijos ir šeimos politikos fondas bus sukurtas, tai jo pagrindiniais naudos gavėjais taps Bulgarija, Kroatija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Rumunija, t.y. tos šalys, kurios, pasak JTO prognozes, 2050 metams gyventojų skaičius sumažės daugiau nei 15%.
Pašalinsim iš konservatorių pasiūlymo visas „lupenas“ ir gausime lakonišką ir aiškų lozungą: daugiau pinigų Lietuvai!
Briuselis nenori finansuoti mūsų energetikos, infrastruktūros, žemės ūkio? Tegul tada finansuoja kovą su demografine katastrofa. Kam bus taikomi pinigų srautai – nesvarbu. Svarbiausia, kad jie nesumenkėtų.
Kasčiūnas ir Ažubalis – ne pirmi, kam šovė į galvą šita „geniali“ idėja.
Pirmas buvo prezidentas Nausėda, kuris neseniai užsimanė reikalauti iš ES kompensacijų už darbo jėgos nutekėjimą iš Lietuvos.
„Kai kurios šalys – ES biudžeto donorės nėra pasiryžusios ambicingiems skaičiams. Bet Lietuva irgi yra ES biudžeto donorė, tik mes teikiame Europai ne pinigus, bet darbo jėgą. Už pastaruosius metus Lietuva prarado 10% savo darbo jėgos, žmonių, kurie persikėlė gyventi į Didžiąją Britaniją, į Vokietiją ir prisidėjo prie ekonomikos plėtros šiose valstybėse. Manome, kad nusipelnėme kompensaciją už tai“, - pareiškė Lietuvos lyderis.
Déjà vu! Tarybų Sąjungoje, kaip plačiai žinoma, Baltijos respublikos irgi buvo „donorėmis“. Iš dalies šituo jie argumentuoja savo reikalavimus kompensuoti nuostolį, kurį padarė joms „sovietų okupacija“.
Nepakenčiamas „sovokas“ suyrė, Baltijos šalys išsilaisvino ir grįžo į „europietiškų tautų šeimą“. Bet ir čia, kaip paaiškėjo, jas įžūliai eksploatuoja. Nausėdos ir „landsbergiečių“ iniciatyva žymi Lietuvos europietiškos integracijos sėkmės istorijos virsmo į labiau būdingo šaliai išnaudojamos, diskriminuojamos bei išplėšiamos aukos įvaizdžio pradžią.
Ir iš vis visi yra skolingi jai.
Kuo mažiau „dovanėlių“ Baltijos valstybės gaus iš Europos Sąjungos, tuo garsiau skambės šitie kaltinimai.
O ten ne už kalnų ir komisijos kompensacijai už Lietuvos „europietišką okupaciją“ apskaičiuoti sušaukimas.