Viena stambiausių Lietuvos mokesčių mokėtojų — Achemos kompanijų grupė — vėl atsidūrė ant bankroto ribos. Varganos padėties priežastys tos pačios: priverstiniai brangių suskystintų dujų iš Klaipėdos SGD terminalo pirkimai. Esant tokiai padėčiai Lietuvos, Latvijos ir Estijos vyriausybės pasirašo su JAV strateginio bendradarbiavimo energetikos srityje sutartį, kas praktiškai reiškia ilgalaikius amerikiečių suskystintų dujų pirkimus SGD terminalui. Dar nepribaigtą Pabaltijo ekonomikos dalį visa tai galutinai pribaigs, tačiau vardan draugystės su Amerika Pabaltijis pasiruošęs nusimauti paskutines kelnes.
Achemos grupės pajamos pernai sumažėjo beveik dvigubai lyginant su užpraeitais metais. Jei 2017 metais konsoliduotos grupės pajamos sudarė 74 milijonus eurų, tai 2018-aisiais — tik 46 milijonus.
Varganos Achemos grupės padėties priežastys tos pačios: chroniška jos pagrindinio aktyvo — Achemos chemijos gamyklos priešbankrotinė būklė. Praeitais metais gamykla turėjo nuostolių.
Problemos Achemą pastoviai persekioja dėl to, kad Lietuvos valdžios verčia įmonės vadovybę pirkti jos darbui reikalingas dujas iš Klaipėdos SGD terminalo Independence.
Praeitais metais Achema net bandė pasipriešinti energetinei valstybės politikai. Gamyklos generalinis direktorius skundėsi, kad „mokestis SGD terminalui“ lygus mokos fondui ir, norint padengti išlaidas, Achema priversta kelti savo produkcijos kainas. Pasaulinių kainų cheminėms trąšoms kritimo sąlygomis tokia strategija — savižudybės garantas. Ir todėl ar nebūtų galima atsikratyti SGD terminalo naštos ir leisti pirkti Rusijos dujas?
Lietuvos vyriausybė mandagiai priėmė pramonininkų skundus, tačiau „mokestį SGD terminalui“ paliko. Ir tada Achemai teko sustabdyti dalį gamybos.
Atrodytų, vien tik cheminių trąšų gamyklos nelaimių pakaktų, kad būtų sustabdytas SGD terminalo projektas ir dirbama taip, kad po kelerių metų Independence būtų užmirštas kaip klaikus sapnas.
Tačiau ne.
Pabaltijo šalys savo noru pasirašo, kad pasiryžusios pirkti dar daugiau suskystintų gamtinių dujų, įsipareigodamos „draugauti“ su Amerika energetikos sferoje.
Lietuvos, Latvijos ir Estijos vadovai pasinaudojo Ukrainos prezidento Vladimiro Zelenskio inauguracija, kad susitiktų su JAV energetikos sekretoriumi Riku Peri. Pabaltijo šalys pasirašė įsipareigojimą plėtoti strateginį benradarbiavimą su JAV energetikos sferoje ir koordinuoti savo pastangas Vašingtone susitikimuose formatu „3+1“. Pirmasis toks susitikimas įvyks šių metų spalio mėnesį Vilniuje.
Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kaip žinia, pabrėžė, jog šis susitarimas su amerikiečiais — paskutinis jos pasiekimas užbaigiant kadenciją (pasikartosime, tai įvyko Kijeve).
„JAV — strateginės Pabaltijo šalių partnerės, palaikančios Lietuvos siekį plėsti energijos tiekėjų įvairovę, mažinti priklausomybę nuo Rusijos dujų ir stiprinti energetinį savarankiškumą“, — pasakė Grybauskaitė.
Amerikiečiai tokią „didžiąją energetinę draugystę“ su Pabaltiju mato tame, jog Lietuva, Latvija ir Estija pirks amerikiečių suskystintas dujas ne rinkos kainomis, o, kaip „draugės“, tokia kaina, kokią joms primes Jungtinės Valstijos.
Riko Peri pokalbio su amerikiečių Pabaltijo sąjungininkėmis metu šis klausimas, atrodo, buvo pateiktas be derybų. Formatas „3+1“ skatins suskystintų dujų importą, aiškina Lietuvos prezidentės spaudos tarnyba ir praneša, kad Pabaltijo šalių vadovų susitikimo su JAV energetikos sekretoriumi metu buvo aptariamas SGD tiekimo iš Amerikos klausimas.
Lietuva buvo viena pirmųjų ES šalių, pradėjusių importuoti amerikiečių suskystintas dujas per Klaipėdos SGD terminalą, pabrėžė Grybauskaitės spaudos tarnyba. Turbūt už tai poniai Daliai asmeniškai padėkojo Rik Peri.
Kiek kainuoja tos nuostabios amerikiečių dujos, Lietuvos prezidentės darbuotojai, žinoma, nepatikslino. O šalies premjeras ir energetikos ministras jau spėjo pripažinti Klaipėdos terminalą su amerikiečių SGD „Lietuvos mokesčių mokėtojų našta“. Tai, kokioje padėtyje atsidūrė Achemos gamykla ir kitos stambios įmonės, verčiamos pirkti SGD terminalo produkciją, stengiamasi nutylėti.
Lietuva ir jos pabaltijietiškos sesutės pasiruošusios paaukoti net apatinius rūbus, kad tik nudžiugintų amerikiečius savo ryžtu suteikti jiems kuklias energetines paslaugas.
Ir todėl verta pabrėžti, kad Pabaltijo ir JAV „energetinės draugystės sutartis“ buvo pasirašyta būtent Kijeve. Buvęs pagrindinis Ukrainos kuratorius, JAV vice prezidentas Džo Baidenas, mėgdavęs sėsti į „nepriklausomos“ šalies prezidento kėdę, įsiminė ukrainiečiams visų pirma savo sūnumi Chanteriu, kuris kas mėnesį gaudavo šimtus tūkstančių dolerių iš Ukrainos naftos ir dujų kompanijos Burisma. Pervedimai jaunesniajam Baidenui ėjo kovojant dėl Ukrainos „energetinės nepriklausomybės“. Žinoma, nuo „agresyvaus rytų kaimyno“.
Dabar virš vyresniojo Baideno dėl anų ukrainietiškų „išdykavimų“ susikaupė rimti baudžiamieji debesys. Tačiau norinčių paplėšikauti paklusniose Rytų Europos kolonijose Vašingtone nesumažėjo.
Demokratų vietą užėmė respublikonai, po Ukrainos pasipainiojo Pabaltijis — svarbiausia, jog vietiniai karaliukai vis taip pat paslaugūs ir laimingi, kad užjūrio Valdovas skiria jiems dėmesį, net jei jis suinteresuotas palikti juos be paskutinio grašio.