Situacija su rusakalbiais gyventojais trejose Pabaltijo respublikose skiriasi iš esmės. Jei Latvijoje rusakalbiai sudaro daugiau nei trečdalį gyventojų, tai Lietuvoje rusų mažiau nei 5 procentai. Tokia padėtis – sovietmečio paveldas, kai respublikų vadovybės – etniniai lietuviai, latviai ir estai – pačios sprendė, ar atsivežti migrantų iš kitų SSSR respublikų ir, jei taip, tai kokiam darbui ir kiek. „Rusų klausimas“ Pabaltijyje –tai dar vienas įrodymas, jog „sovietų okupacija“ Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – grynas prasimanymas.
Lietuvoje etninių rusų procentas visada buvo palyginant nedidelis. Rusijos imperijos Vakarų krašto gubernijose rusų skaičius, kaip 1897 m., taip ir 1914 metais, nesiekė 6 procentų.
Visiškai nežymią gyventojų dalį rusai sudarė ir tarpukario Lietuvoje. Taip, 1923 metais respublikoje gyveno 2,4% ar 2,5% rusų.
Kartu su tuo rusų vaikams Lietuvoje beveik nebuvo kur įsigyti pilnavertį visų lygių išsilavinimą.
Vienintele vidurinio lavinimo įstaiga rusų kalba buvo Dėstytojų bendrovės Kauno rusų gimnazija, už mokslą kurioje reikėjo mokėti. Netgi pradinių mokyklų skaičius laikui bėgant mažėjo.
Pribloškiantis kontrastas: 1929 metais Lietuvoje buvo penkiolika pradinių rusų mokyklų, o jau 1936 metais, nacionalistinės Antano Smetonos diktatūros laikais, jų skaičius staigiai sumažėjo iki trijų. Antroje 1930 metų pusėje rusų vaikų, lankiusių mokyklą, skaičius nukrito žemiau 6 procentų.
Autoritarinė Lietuvos vyriausybė, siekdama marginalizuoti ir asimiliuoti rusų bendruomenę respublikoje, sąmoningai mažino rusiškų ugdymo įstaigų skaičių.
Toliau įvyko Lietuvos sovietizavimas. Pasibaigus Didžiajam Tėvynės karui dalį atvykusiųjų rusų sudarė karininkai ir jų šeimos – žmonos, vaikai, susenę tėvai, o taip pat atsiųsti atstatyti, karo metu sugriautą Lietuvos pramonę, kvalifikuoti inžinierinių – techninių specialybių kadrai.
Tokia situacija buvo iki pat Stalino mirties.
O po 1953 metų Lietuvos Komunistų partijos pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus sugebėjo išsiderėti Lietuvai teisę ne priiminėti migrantų iš kitų Sovietų Sąjungos sričių, o tvarkytis savo jėgomis.
Vieninteliu veržliai rusifikuojamu miestu sovietmečio Lietuvoje tapo Klaipėda, kur buvo įrengta galinga laivybos bazė. Ten intensyviai kūrėsi uosto infrastruktūra.
Greitu laiku Klaipėda tapo svarbiausiu SSSR prekybos uostu Baltijos jūroje. Pagrindinę uosto kompleksų aptarnavimo specialistų masę sudarė rusai (rusakalbiai).
Ir, žinoma, į Lietuvą vyko aukštos kvalifikacijos migrantai iš kitų SSSR respublikų realizuoti struktūrinių energetikos amžiaus projektus – pavyzdžiui, AE statybą Ignalinoje. Taip pat dalis darbininkų atvyko į Vilniaus, Kauno, bei kitų stambių Lietuvos miestų šiuolaikinių miegamųjų rajonų statybas.
Įdomūs 1989 metų duomenys. Rusai sudarė tik 9,4 % Lietuvos SSR gyventojų. Iš jų apie 38 % mokėjo lietuvių kalbą.
Palyginkim su padėtimi Latvijoje. 1989 metais Latvijoje rusai sudarė 34% visų gyventojų, iš jų latvių kalbą mokėjo daugiau nei 22 %.
Šie skaičiai iškalbingai liudija apie požiūrių skirtumą.
Latvijos partinis elitas siekė didelę sunkaus, turinčio industrinę reikšmę, techniškai nedėkingo darbo apimtį perkelti ant, mažiau reiklių ir geriau intelektualiai paruoštų, darbo migrantų pečių, o tuo tarpu Lietuvos partinis elitas, kontaktuodamas su Maskva tokiu slidžiu klausimu, kaip nacionalinis, akcentavo į „lietuviško etniškumo“ išsaugojimą.
Atitinkamai, ten kur Latvijoje dirbo rusai, Lietuvoje dalį fizinių ir inžinierinių darbų atliko etniniai lietuviai.
Išimtis galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Pati pagrindinė – tai jau paminėta Ignalinos AE statyba. Čia jau lietuviai, kad ir kaip norėdami, patys nesusitvarkytu.
Planingo rusų išstūmimo iš Lietuvos etninės kultūros ir sociologinio gyvenimo strategija davė savo vaisius. Taip, 1989 metais rusų dalis Vilniaus gyventojų tarpe sudarė 20 %, o šiuo momentu Lietuvos sostinėje gyvena vos daugiau nei 10 % rusų.
Gaunasi, jog per trisdešimt metų pagrindinio Lietuvos miesto gyventojų rusiškoji dalis sumažėjo lygiai du kartus.
O 2020 metais rusų skaičius respublikoje sumažėjo iki 4,5%. Šiuo metu rusiškos etninės bendruomenės Lietuvoje skaičiaus kritimas tapo katastrofišku.
Tai leidžia prieiti išvados, jog šliaužiančios asimiliacijos ir latentinių apartheido formų taktika, naudojama Lietuvoje. sukėlė labiau negatyvias pasekmes, negu išskirtinai agresyvi ir tiesmuka segregacinė Latvijos politika.
Tarp kitko, ir oficialios Latvijos lingvocido politika prisidėjo prie etninės transformacijos. Taip, 1989 metais latviai, kurie pripažino rusų kalbą gimtąją, sudarė 42 % gyventojų, o 2011 metais 37,2 % gyventojų rusų kalbą pripažino bendravimo namuose (šeimos vidaus) kalba.
Tuo pačiu metu, remiantis 2021 metų tyrimais, bendras rusų kilmės gyventojų skaičius Latvijoje jau sudarė 24,5%.
Taigi, galima kalbėti, jog palyginus su paskutiniais stabiliais Latvijos SSR metais, rusų skaičius Latvijoje sumažėjo 1,75 karto.
Tokiam mažėjimui įtakojančių faktorių pakanka – natūralios priežastys, masinė migracija į ekonomiškai sėkmingesnes šalis, dalies etninių rusų marginalizavimas, sukeltas radikaliomis Latvijos valdžios reformomis kalbos ir ugdymo srityse.
Verta dėmesio situacija Estijoje. Jei 1897 metais rusų skaičius Estliandijos gubernijoje (neskaitant Jurvevo / Tartu) sudarė tik 3,3 %, tai 1930 m. – jau 8,2, kas buvo susieta su teritorinių pokyčių faktoriumi. Prie Estijos respublikos buvo prijungta nuo amžių rusiškos žemės Pečiorai, Izborskas, dešinioji Narvos pakrantė, Estiška Ingermanlandija.
Sovietmečio laikais Estijos SSR, bendrai paėmus, migracijos srautų atžvilgiu laikėsi lojalios politikos. Rusai, baltarusiai, ukrainiečiai bei kitų SSSR tautų atstovai atvykdavo į Estiją ir įsidarbindavo stambiuose pramonės įmonėse, specializuotose aukštojo mokslo įstaigose, mokslinio – tyrimo centruose, medicinos įstaigose.
Tačiau administracinėje – hierarchinėje sferoje vyravo etniniai estai.
1989 m. rusų skaičius sudarė vos daugiau 30% Estijos gyventojų. O visą trylikos metų nepriklausomybės laikotarpį, jų kiekis svyruoja nuo 24 iki 25%. Jų nežymus padidėjimas susijęs su atskirais aukštais ekonominiais rodikliais, kurie išskiria Estiją Latvijos ir Lietuvos fone.
Palanki socialinė-ekonominė atmosfera Estijos pasienio su Latvija rajonuose, o taip pat ir stambiuose miestuose – Tartu bei Taline – prisideda prie nedidelio kiekio migrantų atvykimo iš kitų Pabaltijo respublikų. Tarp ES bendros administracinės erdvės rėmuose persikėlėlių pastebima ir nedidelė dalis rusų (rusakalbių).
Tačiau tai nedaro principingos įtakos.
Ugdymo reformos (visų pirma, priverstinis mokymo estonizavimas), kurias organizuoja Estijos valdžia, prisideda prie rusų tautybės respublikos gyventojų frustracijos ir verčia šeimas su vaikais arba prisitaikyti prie naujų sąlygų, arba palikti tėvynę.
Papildoma įtampa buvo išprovokuota 2007 metais, kai Estijos valdžia demontavo paminklą tarybiniams kariams išvaduotojams – Bronzinį karį.
Svarbu paminėti ir kitą. Paskutiniais metais Estijoje vyrauja rusiškos bendruomenės atstovų marginalizavimo darbo rinkoje strategija.
Estijoje rusai nuosekliai išstumiami į paslaugų sferą, kurioje jiems laisvinama žemos kvalifikacijos personalo niša.
Kartu su tuo, Estijos rusų pasiryžimas išvykti į sėmingesnes ES šalis, yra žymiai mažesnio lygio nei toks pats rusų kilmės Latvijos gyventojų pasiryžimas.
Atsižvelgiant į tokią socialinę etninę politiką, galima pasakyti, jog Estijos visuomenė greitu laiku bus standartizuota – neprestižinės ir žemos kvalifikacijos profesijos bus paliktos rusų kilmės gyventojams, o prestižinės ir aukštos kvalifikacijos profesijos atiteks etniniams estams.