Metų laike Lietuvoje švenčiamos trys „Nepriklausomybės dienos“: Lietuvos valstybės diena (liepos 6 d.), Lietuvos valstybės atkūrimo diena (vasario 16 d.) Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo diena (kovo 11 d.). Bet kartu su tuo, tikroji Nepriklausomybės diena – 1917 m. gruodžio mėnesio 24 d., kai iš tikrųjų buvo paskelbta Lietuvos valstybė, Lietuvoje ši diena nešvenčiama ir netgi nutylima apie jos egzistavimą. Dėl labai paprastos priežasties, tėvai – įkūrėjai Lietuvą paskelbė, leidus vokiečių okupaciniai valdžiai ir prisiekę okupantams „amžinais Lietuvos valstybės su Vokietija sąjunginiais ryšiais“.
Vienu iš trejus dešimtmečius įdiegiamų į masinę sąmonę postulatų buvo „pas lietuvius SS nebuvo“. Normaliam žmogui iš šalies tai visada reiškė ne daugiau kaip „gavę vokiečių sankciją latviai žudė savo žydus, apsirengę štai tokia uniforma, o lietuviai – kitokia“. Na, žinoma, patys lietuviai bandė ir bando tam suteikti gilesnę esmę: esą, tada mes nesiklausėm vokiečių, ir mechaniškai nevykdėme jų įsakymų, kadangi mes laisva tauta.
Bet faktai lieka faktais 1943 metais vokiečiams iš tikrųjų nepavyko suformuoti lietuvišką SS legioną, ir autorių, kaip istoriką, visada domino klausimas: kodėl?
Kyla maždaug toks atsakymas: lietuviai psichologiškai yra mažiau priklausomi nuo vokiečių nei latviai ir estai, kurie šimtmečiais buvo vokiečiams pavaldžios tautos. Mintis diskutuotina, bet turinti teisę egzistuoti.
Tačiau, jei pasikapstyti šimto metų senumo Pabaltijo „nepriklausomybių“ istorijoje, jūs įsitikinsite, jog, kaip nekeista, būtent lietuviška nepriklausomybė yra vokiškos kilmės.
Kai kalbama apie Pabaltijo šalių atsiskyrimo nuo Rusijos paskelbimą po 1917 metų revoliucijos, oficialūs Lietuvos , Latvijos ir Estijos propagandistai įprastai droviai praleidžia šią labai svarbią klausimo pusę: tų paskelbimų legitimumą. O jis, atleiskite, yra nulinis.
Visai trejais atvejais politinius sprendimus dėl, pagal dydį įspūdingų teritorijų likimo priiminėjo niekuo neįgaliota, savavališkai susirinkusi liaudies dainų mėgėjų ir folkloro rinkėjų „pagrindinės“ tautybės, nors šiose teritorijose gyveno ir kitos tautos, grupė. Lietuvišku atveju, netgi čia – įžymios.
Reikalas tame, jog taip vadinama Lietuvos Taryba buvo suformuota 1917 metų rugsėjo mėnesio 18-22 dienomis Vilniaus teatro pastate buvusiame tuo meto Pohuliankos gatvėje... leidus vokiečių okupaciniai valdžiai.
Vilniaus teatras Pohulianka gatvėje – dabar Lietuvos Rusų dramos teatras.
Kaip droviai aprašo įvykio esmę Vikipedija, tai buvo padaryta „organizacinio komiteto pakviestų delegatų, kadangi vokiečių valdžia pravesti rinkimus neleido“, sprendimu.
Kalbant kita (teisine) kalba, grupė Rusijos pavaldinių, pasinaudojusi karo bei jų gyvenamos vietos okupavimo užsienio kariuomene aplinkybėmis, okupacinės valdžios iniciatyva bei jos interesais įsteigė valdžios „organą“, kuris veikė okupantų nustatytose rėmuose.
Bendrai, jei estų ir latvių „tautinės tarybos“ 1917 metais, paprasčiausiai, buvo savavališkomis, niekuo neišrinktų asmenų sueigomis, tai lietuviškame atvejyje viskas buvo kur kas liūdniau.
Tarptautinėje pripažintoje terminologijoje tai vadinama talpiu žodžiu „kolaboracija“ ir, teisėtai pasibaigus reikalui, dalyviai patiria negatyvias pasekmes netgi prie „demokratijų“: galima pasižiūrėti google kaip tai buvo Prancūzijoje ir Norvegijoje, kritus pro hitleriniams kolaboraciniams režimams.
Likimo ironija tame, jog pareikalauti atsakymo iš lietuviškų kvislingų, paprasčiausiai nėra kam: per tuos beveik 23 metus, kuriais Lietuvoje tęsėsi vokiečių okupacinės administracijos sukurta „politinė tradicija“, reali Rusija buvo „perkrauta“ naujovėmis ir kurį tai laiką neskaitė save istorinės Rusijos teisių perėmėja.
Bet štai lietuviškos kilmės vokiečių liokajų veiksmams tai jokio legitimumo neprideda, kadangi legitimumas atgaline data nekyla.
Suprantama, jog jokio legitimumo nebuvo ir 1917 m. gruodžio mėn. 24 d. Tarybos sprendime dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo ir „amžinų Lietuvos valstybės su Vokietija sąjunginių ryšių“.
Ikikarinė Lietuvos „nepriklausomybė“ buvo paskelbta lygiai prieš 107 metų vokiečių paskirta asmenų grupe, ir neatskiriama sudėtine šios „nepriklausomybės“ dalimi buvo vasalinė priklausomybė nuo Vokietijos.
Toliau – vėl Vikipedija: „Vasario 21 Vokietijos kancleris pranešė Tarybai, jog Vokietijos valstybė negali pripažinti Lietuvos nepriklausomybę kitais pagrindais, negu tais kurie yra užfiksuoti gruodžio deklaracijoje. Vasario 28 Tarybos prezidiumas pareiškė, jog abi deklaracijos nėra prieštaringos viena kitai, gruodžio deklaracija apibrėžia būsimų Lietuvos ir Vokietijos santykių pagrindus, ir Taryba sutinka su nepriklausomybės pripažinimu remiantis 1917 m. gruodžio mėn. 11(24) d. deklaracijos principais“.
Tai yra, iš Berlyno, niekada neįžvelgusio jo pačio sukurtame Lietuvos „valstybingume“ jokios esmės, neskaitant vištų, žąsų bei paršiukų mobilizacijos kariaujančio Antrojo reicho poreikiams, šūktelėjo savo įsidūkusiom marionetėm, ir jos momentaliai „pasuko atgal“.
Apie faktišką atsisakymą nuo vasario 16 „nepriklausomybės“, praėjus vos 12 dienų nuo jos paskelbimo, Lietuvoje dabar stengiasi neprisiminti.
Bet faktas lieka faktu: jokių kitų įgaliojimų, neskaitant tų apie kuriuos buvo painformuota okupacinė vokiečių valdžia, nei Taryba, nei iš jos 1918 m. liepos mėn. 11 d. save transformavusi „Lietuvos Valstybės Taryba“ niekada neturėjo, visų jos veiksmų bei sprendimų, įskaitant paskelbtas dvejas „nepriklausomybes“ (su toliau sekančiu antros atšaukimu ir sugrįžimu į pirmąją), dviejų „laikinų konstitucijų“ „priėmimą“ ir Steigiamojo Seimo sušaukimą 1920 metais, legitimumas yra lygus nuliui.
Žinoma, jei jūs nepastebite Vokietijos vadovybės „teisės“ Rusijos Kauno ir Vilniaus gubernijų teritorijose, kokiomis jos juridiškai buvo 1917 metų rugpjūtyje – gruodyje, suteikti kažkam tai kokius tai įgaliojimus.
Bet kuris objektyvus stebėtojas, neskaitant to, jog šis vaidelis nėra labai gražus, pastebės dar kai ką: aukščiau aprašytos „politinės tradicijos“ likvidavimas 1940 metų birželyje buvo kur kas legitimesnis – bet kokiu atveju, per rinkimus. Žinoma, visa tai buvo paremta Kremliaus politine valia, bet formali politika visgi buvo išlaikyta.
Ir neatsitiktinai, 1940 metų birželio įvykiai Pabaltijyje praktiškai nesukėlė nei atviro pasipriešinimo, nei netgi kiek tai pastebimų verbalinių protestų: šių „valstybių“ piliečiai gerai įsiminė tikrąją savo „nepriklausomybių“ vertę, už kurias niekam ir į galvą nešovė mirti.
Kas liečia tikrąsias „nepriklausomybės“ metines, tai jas Lietuvoje, žinoma, niekada nešvęs – atšvęs netikrąją, vasario 16. Tačiau istorija – tai kaip buvo, o ne tai kaip norėjosi kad būtų. Kaip tai bebūtu nemalonu kol kas dar valdantiems Lietuvą „landsbergistams“.
Ir ji, istorija turi pasikartojimo savybę.