Lietuvos istorinė politika remiasi istorinių mitų fabrikavimu, kuriuos vėliau Vilnius bando panaudoti politiniais tikslais. Daugumoje atvejų tie mitai nukreipti prieš Rusiją. Tam ryškus pavyzdys – tvirtinimas, jog Raudonoji Armija Didžiojo Tėvynės karo metu Rytų Prūsijoje užsiiminėjo vietinių lietuvių „genocidu“. Kaip pasipriešinti istoriniam oficialaus Vilniaus melui RuBaltic.Ru analitikos portalui papasakojo Kaliningrado istorikas, I. Kanto Baltijos federalinio universiteto Geopolitinių ir regioninių tyrimų instituto Istorinės atminties tyrimų centro jaunesnysis mokslinis bendradarbis Albert ADYLOV.
- ponas Adylov, pagrindinis mitas apie „Mažąją Lietuvą“, kurį bando prastumti Vilnius, tai mitas apie tai, jog lietuvninkų, prūsiškų lietuvių iš Rytų Prūsijos išnykimas yra 1944 metų Raudonosios Armijos surengto „genocido“ Gulbinės-Goldapo operacijos, tai yra sovietų kariuomenės įžengimo į Rytų Prūsiją metu rezultatas. Tai oficiali Lietuvos pozicija. Kaip Jūs galite tai apibūdinti?
- Oficialiąją Lietuvos poziciją negalima skaityti kaip atitinkančią istorinę tiesą. Oficialioji Lietuvos pozicija – tai ir tai, jog pas ją buvo didysis Lietuvos revoliucionierius Kostas Kalinauskas, nors šis žmogus niekada savo gyvenime neturėjo tokios pavardės ir visiškai nemokėjo lietuvių kalbos.
Ir be jo yra daug, taip vadinamų lietuviškų istorinių veikėjų, paprasčiausiai paimtų pas kaimynes tautas, sulietuvinant jų vardus ir pavardes.
Tas pats ir su „lietuvių tautybės gyventojų genocidu“ – niekuo neparemta istorija.
Iš tikrųjų, taip, lietuvių tautybės gyventojai Rytų Prūsijoje išnyko, bet kartu su likusiais vokiečių tautybės gyventojais, kurie buvo perkelti po to, kai Karaliaučius (Kaliningradas) ir Memelis (Klaipėda) buvo prijungti prie SSSR
Jie išnyko ne kaip lietuviai, o kaip Vokietijos pavaldiniai. Savo daugumoje jie evakavosi.
Nors, lyg tai Memelio krašte, dabartiniame Klaipėdoje krašte, kažkas tai pasiliko. Tiesiog žmonių vienetai, kurie vėliau kokiu tau būdu prie sovietų valdžios legalizavosi.
- Pas mus, Kaliningrado srityje pasiliko vokiečių vienetai.
- Taip, jokio genocido, jokio teritorijos valymo čia nebuvo. Paprasčiausiai gyventojai išėjo įsakius jų viršininkams, taip sakant partiniams, valstybiniams.
Tokių faktų iš tikrųjų nėra. Niekas jų nepateikia.
Niekas nesugeba dokumentaliai įrodyti, jog Rytų Prūsijoje kažką tai naikino už tai jog jie lietuviai.
- Bet visgi, kiekvieną spalio 16 d. Lietuvoje minima kaip Raudonosios Armijos organizuoto Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena. Dėl to yra Seimo nutarimas, kuriuo 1944 metų įvykiai paskelbti Rytų Prūsijos lietuvių kilmės gyventojų genocidu.
- Tai, kad paskutiniaisiais 30 metų Pabaltijyje gana plačiai traktuojama genocido sąvoka, yra visiems žinoma. Kaip žinoma, ten genocidu vadinamos ir stalininės deportacijos, nors jos nieko bendro su genocidu neturėjo, be abejonės, ir, dažniausiai, tai buvo daroma tos pačios tautybės asmenimis savo gentainių atžvilgiu. Todėl aš nemanau, jog tai reikia rimtai nagrinėti.
- O jei Lietuva pabandys aktualizuoti šią temą ir eiliniam Goldapo -Gumbinės operacijos jubiliejui Suvienytų Tautų organizacijos lygyje pareikalaus išmokėti kompensaciją už Prūsijos lietuvių genocidą?
- Generalinėje asamblėjoje galima kalbėti apie bet ką, pareikšti bet kokius pareiškimus, bet reikalas tame, jog kai visą tai reikia praktiškai realizuoti, yra STO Saugumo Taryba, pastovūs jos nariai. Vienų iš pastoviųjų narių yra Rusijos Federacija ir, suprantama, jog tokia rezoliucija bus blokuota, ir jokių padarinių, neskaitant informacinio triukšmo, ji nesukels.
Tiesa sakant, mano klausimai ir liečia informacinį triukšmą. Jei bus sukeltas toks informacinis triukšmas, tai ar pas mus, Kaliningrade, yra mokslinė bazė, kurios pagalba visą tai galimą paneigti?
Manau, jog tam tikra „tuštuma“ tame yra. Ilgą laiką šie klausimai nebuvo keliami, aptariami, nagrinėjami. Manau, jog tai ne pačių mokslininkų kaltė, o valstybės, kuri nepateikė socialinio užklausimo. Jei toks socialinė užklausimas bus, tai, tikriausiai bus tyrimai, bus publikuojami darbai.
Medžiaga yra ir jos labai gausu.
Todėl čia visgi nereikia vežimą statyti priekyje arklio.
- Greičiau galima pasakyti, jog faktūros, patvirtinančios, pavyzdžiui, Lietuvių tautybės gyventojų genocidą 1944 metais, neegzistuoja.
Paprasčiausiai galima paprašyti Vilnių patvirtinti tai ką jis neša, ir patvirtinimo nebus.
Todėl, jog Seimo deklaracijos lygyje – tai viena, o tai patvirtinti kokiais tai dokumentais, vargus ar kas sugebės. Kol kas, kiek man žinoma, nieko nesigavo.
- Jūsų požiūrių, kokiu būdu Rusija turi veikti, idant paneigti ginčą dėl Kaliningrado srities priklausymo RF teisėtumo?
Mano nuomone, pagrindine profilaktikos priemone galėtu būti darbas su istorine atmintimi. Pas mus galėtų daug giliau tyrinėti Kaliningrado regiono istoriją ir jo ryšį su Rusija.
Čia mes ne tuščiažodžiaujame, kadangi aš pats tuo senai užsiimu ir, kaip man rodosi, gana sėkmingai. I. Kanto BFU realizuoju projektą „Rusų kario keliai“, kuris kaip tik yra į tai nukreiptas.
Projekto esmė tame, jog praktiškai bet kurioje Kaliningrado srities gyvenvietėje, pačioje mažiausioje, visada galima surasti rusų karinės istorijos epizodą.
Kokio tai karo metu per šią gyvenvietę žygiavo rusų kariai, kovėsi, buvo sustoję poilsiui. Šiuolaikinių patalpintų Internete šaltinių apimties dėka, konkrečiai, apie Pirmąjį pasaulinį karą, ir pagrinde apie Didįjį Tėvynės karą – tai gana lengva surasti. Apdovanojimo lapai, įsakymai, ataskaitos apie kovos veiksmus.
Mūsų projektas buvo pradėtos nuo tada, kai, niekam nežinomojoje Bagrationovsko rajono gyvenvietėje, kurią sudaro 10 sodybų, mes aptikome tris rusų karo istorijos epizodus; 1807 metų, 1914 metų ir 1945 metų. Ir ten išstatėme stendą. O dabar, tam tikra prasme, ši vieta jau tapo traukos tašku.
Pati pirmoji apsaugos nuo istorijos falsifikacijos priemonė turi tapti aiškinimai žmonėms mokyklos lygyje, bibliotekų lygyje, jog ši tema mums nėra svetima.
Į Mažosios Lietuvos propagandą mes turime atsakyti savo realiais istoriniais faktais, liudijančiais, jog mes, mūsų seneliai, ir mūsų protėviai dabartinės Kaliningrado srities teritoriją palaistė savo krauju, ir ji yra mūsų.
Žinoma, turi būti aiškinama idėja ir apie Mažąją Lietuvą, kuri, bendrai pasakius, yra iš piršto laužta. Jos propagandistai, sakysim taip, ne labai dori, jei galima taip pasakyti, istorikai (nors iš tikrųjų ne istorikai, o publicistai-propagandistai) nekreipia dėmesio į vieną faktą. Taip vadinami prūsų lietuviai – tai atvykėliai, kurie Prūsijoje pasirodė XIV amžiaus pabaigoje dėka įvairių lengvatų, kurias Teutonų ordinas suteikdavo atvykėliams, siekiant kolonizuoti teritoriją. Tai yra, faktiškai jie čia atsirado jau po vokiečių.
- Tai yra, kažkada čia gyvenę prūsai ir lietuviai – tai dvi skirtingos tautos?
- Taip, bet tai, deja, mažai kas žino ir supranta. Ir visgi, kuriems tai įdomu, tai suvokia taip, jog, štai, va, baltai – jie ir yra baltai. Tai kažkas bendra, kadangi jų vardai ir pavardės baigiasi „s“. Bet tai maždaug tas pats, kaip ir pareikšti, jog Varšuva priklauso čekams arba Praha priklauso lenkams, kadangi tie ir kiti – slavai. Ne, žinoma, slavai, bet visgi tai skirtingos tautos. Tas pats ir su prūsais bei lietuviais.
Neabejotinai, bendrai, lietuviams, lietuvių diasporai visame pasaulyje, Kaliningrado sritis labai reikšminga ta prasme, jog tai yra jos kultūros lopšys. Tokios įžymybės kaip, Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis – jie dirbo būtent čia. Bet jie dirbo turėdami tam prūsų valdžios leidimą ir tiesioginį jos nurodymą. Karaliaučiaus universiteto Lietuviška seminarija egzistavo ne dėl abstraktaus mokslo vystymo, ir ne dėl abstrakčios kultūros plėtros. Ši seminarija ruošė liuteronų klebonus kaip valstybės valdininkus, kurie, paprasčiausiai, turėjo skleisti tikybą gyventojų mažumai jai suprantama kalba. Tam, kad vėl gi, skleisti valdžiai reikalingą ideologiją, Štai pagrinde ir viskas.
Na ir. suprantama, jog visokiausio populiarizavimo yra vertas tas faktas, jog tokios vietos kaip, pavyzdžiui, Donelaičio muziejus Tolminkiemyje, dabar yra remiamas Rusijos Federacijos. Ir, Lietuvai kaip tokiai, Lietuvos valstybei, nežiūrint į visus nacionalistinius pareiškimus, kokias tai pretenzijas, iš esmės, jis nerūpi.
Tai rusiška kultūros įstaiga, kuri saugo lietuviškos literatūrinės kalbos kūrėjo atmintį. Čia vėl galima pašnekėti apie pasaulinę rusišką atjautą, va, štai kokie mes. Tai, suprantama, neturi būti tapti kokiu tai varžymu: štai, mes ten jiems viską sugriausim arba sunaikinsim.
Nors, galima, jog nugriaunant sovietų generolo Ivano Černiachovskio paminklą Lenkijos Penenžno mieste, buvo girdėti balsai, - aš pats esu šios idėjos šalininkas, sakysim taip, maža to, aš pats ją ir iškėliau, - apmainyti Šopeno paminklą Kaliningrade į Černiachovskio paminklą. Ši idėja, sakyčiau taip, paremta nebuvo.
Tikriausiai todėl, jog mes aukščiau viso to.
Ir Frederikas Šopenas, visgi, - didysis pasaulinio masto kompozitorius. Didysis lenkų kilmės prancūzų kompozitorius, jeigu jau išsiaiškinti. Bet tai ne ta priežastis, kad nusileisti iki tų žmonių, kurie ten griauna paminklus, lygio.
Todėl tai, jog Donelaičio muziejus mūsų yra remiamas – yra teisinga. Tai turi tapti priekaištu Lietuvos šaliai, kuri, kaip žinoma, visus paskutiniuosius 30 nepriklausomybės metų bando užgniaužti rusišką švietimą, rusišką kultūrą Lietuvoje.