Televizijos kanalai HBO ir Sky pateikė pasauliui mini serialą „Černobylis“, skirtą avarijai Černobylio atominėje stotyje. Serialas buvo filmuojamas Lietuvoje, ir respublikos valdžios tai laiko labai malonia aplinkybe, džiūgaudamos, jog serialo potekstė yra antitarybinė ir antiatominė. O iš tikrųjų „Černobylio“ filmavimas liudija prieš Pabaltijo respubliką: akivaizdu, jog antitarybinio serialo kūrėjai po 30 „europietiško pasirinkimo“ metų pamatė Lietuvoje idealiai šlykščią tarybinio gyvenimo dekoraciją.
Pagrindiniai filmavimai vyko Lietuvoje praeitų metų pavasarį. Černobylio AE vaidmenį visiškai dėsningai atliko Ignalinos atominė elektrinė.
Černobylio ir Ignalinos AE išties panašios: jas projektavo ir statė tie patys specialistai, Ignalina turėjo tokius pat, kaip ir Černobylis, branduolinius reaktorius, ir įvestos rikiuotėn jos buvo tik kelerių metų skirtumu.
Akivaizdu, jog šis, prisimenant Černobylio likimą, bauginantis panašumas ir tapo oficialia Ignalinos AE uždarymo priežastimi.
Taip kad nenuostabu, jog Černobylio AE vaidmeniui buvo pasirinkta Ignalinos AE.
Supratimą, kodėl anglų–amerikiečių serialo filmuotojams, parodant Černobylio katastrofos metu sunaikintą Pripetę, prireikė Vilniaus miegamųjų rajonų, randame nuostabiame, nei logistika bei finansais, nei istoriniu tikrumu nepagrįstame sprendime.
Manytume, jog nelaimingos Pripetės vaidmenį turėjo atlikti lietuviškasis brolis dvynys Visaginas, kuris tarybiniais laikais vadinosi Sniečkumi — taip ilgamečio Tarybų Lietuvos lyderio Antano Sniečkaus garbei pavadintas.
Sniečkus / Visaginas ir Pripetė buvo pastatyti praktiškai tuo pačiu metu kaip atomininkų miestai greta atominių stočių. Pripetei miesto statusas suteiktas 1979-aisiais, Sniečkui — 1977-aisiais.
Abu miestus statė tarybiniai architektai pagal tada viešpatavusį realų gyvenviečių statybų įvaizdį. Tas įvaizdis atitinka šiuolaikišką: plačios gatvės, erdvūs kiemai, patvarios daugiaaukščių mūrinių namų dėžės, žalumynų gausa. Jei ne Pabaltijį išduodančios pušys, Visagino panorama niekuo nesiskirtų nuo Pripetės iki Černobylio katastrofos.
Tačiau serialo kūrėjai atsisakė Visagino ir Pripetę filmuoti nutarė Fabijoniškių miegamajame rajone.
Tarybinių atomininkų Černobylio miesto iliustravimui buvo pasirinkti niūrūs blokiniai „chruščioviniai“ Lietuvos sostinės statiniai.
Kodėl taip buvo padaryta? Bet kokiame meniniame pasisakyme reikalingas vaizdas, kurio pagalba žiūrovui pateikiama pagrindinė mintis. Pagrindinė „Černobylio“ serialo mintis tame, jog katastrofa atominėje stotyje įvyko dėl nusikalstamos ir melagingos tarybinės santvarkos.
„Černobylio“ režisierius Stelan Skarsgard neslepia, jog filmavo praktiškai angažuotą serialą, kuriame pagrindine avarijos kaltininke reikėjo parodyti tarybinę visuomenę.
„Kas iš tiesų tapo katastrofos priežastimi, jei gerai pagalvoti? Sistema, kuri negalėjo patirti nesėkmės, neklystanti ideologija. Ji veikia taip, kaip bet kuri religija — reikalauja slopinti teisybę. Ir tai tikrai pavojinga. Ta religija gali būti komunizmas, šiaip religija arba kapitalistinių interesų įgyvendinimas kaip Fukusimos atveju — katastrofa, kurią iššaukė kapitalizmo bankrotas, kai kompanijos prarado galimybę efektyviai reaguoti į nelaimę“, — viename interviu kalbėjo Skarsgardas.
Suprantama: Lietuvos valdžios priima dabar „Černobylį“ kaip netikėtą likimo dovaną. Pati Lietuva praktiškai neturi galimybės populiarinti pasaulyje savo antitarybinę ideologiją per masišką kultūrą. O čia toks pasisekimas: amerikiečių sąjungininkai iš HBO atlieka tuos darbus, kuriuos turėtų atlikti Daukanto aikštės ideologijos darbuotojai.
Visas pasaulis aptaria serialą, kuriame ir tarybinės santvarkos ydingumas, ir netiesioginis Lietuvos pasiteisinimas prieš pačią save ir aplinkinius dėl Ignalinos AE likvidavimo ir kovos su Baltarusijos AE. Visiškai laimei trūksta tik pasakojimo apie Lietuvos „sovietinę okupaciją“ ir „miško brolių“ heroizavimą.
Tačiau ar verta Lietuvos valdžioms džiaugtis — klausimas ginčytinas.
Jei atsižvelgti į tai, kad amerikiečiai su anglais Lietuvą pasirinko kaip realų niūraus ir pilko „sovietiko“ įvaizdį, — džiaugtis vargu ar kuo galima.
Be Lietuvos „Černobylis“ buvo filmuojamas ir Ukrainoje, tačiau Sviatošinas, Troješčina ir kiti Kijevo miegamieji rajonai autoriams netiko — jiems reikėjo šlykščių gyvenamųjų masyvų. Visaginas su raudonais mūrinukais pušynuose — taip pat ne tas. Tiko Vilniaus miegamieji rajonai. Čia — tikras „sovietikas“.
Dėkinga už tokią puikią „faktūrą“ filmuotojų grupė, darbams pasibaigus, net organizavo Fabijoniškėse šeštadienio talką. Pašalino iš kiemų šiukšles, pasodino medelius ir nuvalė nuo sienų grafiti. Dėl šiukšlių galima pasiginčyti, o grafiti 1986 metais Pripetėje vargu ar buvo.
Tai, kad Pabaltijis pateko į Vakarų masiškos kultūros dėmesio orbitą, — įvykis retas. Lietuva amerikiečių kinomatografe iki šiol galėjo pasigirti tik tokiu specifiniu personažu kaip Hanibalas Lekteris. Pagarsėjęs manjakas ir žmogėdra, kurį savo knygose vaizduoja Tomas Charisas, buvo kilęs būtent iš šios Pabaltijo respublikos.
Šis Lietuvos apsireiškimas Vakarų akiratyje — abejotinos vertės antitarybinis serialas apie atominę stotį — Lietuvai malonumas. Tačiau tas faktas, jog idealia vieta antitarybiškai nusiteikusiems serialo apie „sovietinę“ TSRS kūrėjams tapo Lietuva, sukelia labai nemalonias mintis apie jos „kelio į Europą“ sėkmę.