Lenkijos užsienio reikalų ministras Jacekas Čaputovičius pripažino Tarybų Sąjungos pagrindinį vaidmenį Nacistinės Vokietijos nugalėjime. Tuo pačiu metu Čaputovičius eilinį kartą apkaltino Maskvą Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymu. Tuo tarpu Tarybų Sąjungos ir Trečiojo Reicho nepuolimo sutartis tapo lemtingu Hitlerio armijos sumušimo faktoriumi. Be šios situacinės sutarties TSRS būtų sparčiai sunaikinta, kas nulemtų nacių įsivyravimą pasaulyje. Sovietų Sąjunga išgelbėjo žmoniją, ir Molotovo-Ribentropo pakto lemiamą įtaka pripažino patys nacių bonzai Niurnbergo tribunole.
1939 metų rugpjūtį Stalinas paskutinį kartą mėgino sukurti iš Prancūzijos, Didžiosios Britanijos bei TSRS antihitlerinę karinę sąjungą. Bet dėl Paryžiaus ir Londono nekonstruktyvių pažiūrų ir Lenkijos tiesioginio pasipriešinimo ir ši pastanga nebuvo sėkminga. Sovietų Sąjungai tebeliko paskutiniausia – sutikti pasirašyti sutartį su Vokietija, gauti iš to didžiausią pelną ir nudelsti karo pradžią. Bet jis vis tiek buvo neišvengiamas.
Po laimėjimų Austrijoje ir Čekoslovakijoje Hitleris tapo panašus į bėgiką, pasiruošusį startui. Pasaulio pagrobimą jis pradėrtų bet kuriuo atveju, apie ką visiškai aiškiai parašyta knygoje Mein kampf. Tarybų Sąjungos vadovybė tolimesnį situacijos vystymąsi numatė absoliučiai aiškiai.
Nesukelia abejonių, kad 1939 metais TSRS nebuvo pasiruošusi karui. Tarybų šalis neįtikėtinomis įstangomis, įveikusi Pilietinio karo pasekmes, per du penkmečius padarė spartų ekonomikos šuolį ir tapo viena iš pasaulio pramonės galiūnų.
Bet kiekis nelemia kokybės.
Reikėtų turėti omeny, kad 1939 metų rugpjūčio mėnesį Tarybų Sąjunga Chalchyno upės baseine buvo įtrauktą į sudėtingą ginkluotą konfliktą su Japonija, Vokietijos sąjungininku. Bendras TSRS ir japonų kariuomenės, dalyvavusios karo veiksmuose Chalchyno baseine, skaičius sudarė 130 tūkstančių žmonių. Karo veiksmuose dalyvavo apie 700 tankų, virš tūkstančio pabūklų ir minosvaidžių, daugiau nei 1200 lėktuvų.
Iš esmės vyko mažasis nepaskelbtas karas, kuris grėsė peraugti į didįjį. Reikėtų turėti omeny ir tai, kad tai jau buvo trečias Japonijos bandymas ginkluotu būdu patikrinti Tarybų Sąjungos sienų stiprumą. Kovoti dviem frontais TSRS būtų „pražūtinga“.
Žinoma, kad 1939 metų rugpjūtį Vokietija energingai dalyvavo derybose dėl nepuolimo sutarties (Pakto) sudarymo ne vien tik su TSRS, bet ir su Didžiąja Britanija. Vokietijai buvo reikalingas laikas tam, kad pasiruošti karo veiksmams. Taip pat reikėjo užliūliuoti būsimų priešų budrumą.
Todėl Berlyne vienu metu buvo ruošiami du skrydžiai nepuolimo sutarčių pasirašymams – Joachimo fon Ribentropo į Maskvą ir Germano Geringo į Londoną.
Turėkite omeny, kad Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras lordas Halifaksas 1938 metų rugsėjį teigė: „...Vokietija ir Didžioji Britanija yra Europos taikos du šulai ir pagrindinės antikomunistinės atramos, todėl būtina taikos būdu nugalėti mūsų dabartinius sunkumus... Galbūt, galia rasti sprendimą, prieinamą visoms šalims išskyrus Rusiją“.
Žinoma, kad įžymiojo „Kembridžo penketuko“ nariai, dirbęs britų Užsienio reikalų ministerijoje Donaldas Maklinas, ir jo kolega Gajus Berdžesas, buvęs tuo pačiu metu ir anglų žvalgybos darbuotoju, 1939 metais pranešė Maskvai, kad Londono pagrindinė politika tėra tame, kad „bendradarbiauti su Nacistine Vokietija prieš TSRS“.
Stalinui buvo visiškai aišku, kad prieškario metais TSRS Vakarams yra auka, kurią reikėtų „sušerti nacių plėšrūnui“.
Neatsitiktinai anglai pakto su Vokietija pasirašymo klausymais veikė daug energingiau, nei TSRS. 1939 metų liepą britų ministro-pirmininko patarėjas Vilsonas parengė anglų-vokiečių bendradarbiavimo programą, žinomą kaip „Vilsono planas“. Rugpjūčio vidury Ribentropas gavo eilinį šio plano variantą. Anot jo, buvo numatytas 25 metų „gynybinės sąjungos“ sudarymas tarp Didžiosios Britanijos ir Vokietijos, palaipsniui vykstantis kolonijų grąžinimas Vokietijai, „įtakos sferų atribojimas, įskaitant Vokietijos ypatingų interesų pripažinimą“, ir t.t.
Pakto su TSRS sudarymas tapo didžiausiu Hitlerio suklydimu, nulėmusiu Trečiojo Reicho suirimą. Germanas Geringas Niurnbergo proceso metu pastoviai minėdavo šią fiurerio pražūtingą klaidą.
Sekantys įvykiai parodė, kad tarybų-vokiečių paktas galų gale tapo didžiąja tarybinių diplomatų pergale. Galiausiai, TSRS kovoje prieš nacizmą į savo sąjungininkus gavo Angliją bei Jungtines Amerikos Valstijas, kas ir nulėmė nacizmo nugalėjimą.
Taip Molotovo-Ribentropo paktas leido žmonijai pakeisti savo ateitį.
1939 metų rugpjūtį tarybinė vyriausybė atsidūrė prieš nelengvą pasirinkimą: arba pasirašyti sutartį su Nacistine Vokietija, arba artimiausioje ateityje kovoti dviem frontais. Tokiu atveju pradėti karą tektų po Minsku ir po Leningradu.
Pakto su Vokietija pasirašymo alternatyvos TSRS neturėjo, nes priešingu atveju TSRS siena su Trečiuoju Reichu prasistumtų į rytus 250-300 kilometrų.
Galiausiai, Vermachtas pradėtų TSRS puolimą būdamas vos tik 32 kilometrų atstume nuo Minsko. Taip pat būtina pažymėti, kad Tarybų Sąjungos vadovybei Hitlerio planai po Lenkijos užgrobimo okupuoti Baltijos šalis nebuvo paslaptimi, juo labiau ten vyravo draugiški Vokietijai profašistiniai režimai.
Jeigu Nacistinė Vokietija pradėtų TSRS puolimą nuo estų Narvos, vokiečiai iš karto užgrobtų Leningradą.
Toliau milijoninė Hitlerio „Šiaurės“ armijų grupė pasuktų link Maskvos. Tokiu atveju vargu ar Sibiro divizijos sugebėtų sustabdyti vokiečių antpuolį į TSRS sostinę 1941 metų gruodžio mėnesį. O toliau prie karo prisidėtų Japonija, ir, galbūt, pasaulio istoriją šiandien rašytų Trečiojo Reicho istorikai.
Ribentropo-Molotovo paktas tapo rimtu šių sutarimų pažeidimu. Vokietija, būdama Japonijos sąjungininkė, „padarė pastarajai didžiulę kiaulystę“.
Iš esmės, Molotovo-Ribentropo pakto sudarymas reiškė, kad Hitleris atsisakė anksčiau pasirašyto Antikominterno pakto, kurį pasirašė Japoniją.
Japonų savimonei tai buvo itin skaudus smūgis. Neatsitiktinai 1941 metų birželio 26 dieną Japonijos Ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo viršininko pavaduotojas Osamu Cukada teigė: „Net jei Vokietija laikys situaciją išskirtinai palankia, <...> mes neišžygiuosim“.
Priešingu atveju Antrojo pasaulinio karo pabaiga galėjo tapti visiškai kita. Tai, kad naciai galėjo užgrobti Maskvą ir tuo beveik nuniokoti TSRS, nėra vienintelė problema. Situacija rytuose būtų nekiek ne lengvesnė. Ten japonų karinis pranašumas buvo visuotinis. Aviacijoje pranašumas buvo trijų kartų, toks pat – ir karinėse jūros pajėgose.
TSRS išgelbėjo pasaulį
TSRS įveikimo atveju Hitleris gautų gamtos ir žmonių išteklių kartu su milžiniškos Tarybų Šalies teritorija. Jokia jėga nekliudytų jam įgyvendinti jo plano vyrauti visame pasaulyje. Nekelia abejonių, kad Anglija pasiduotų fiurerio malonei. Jungtinės Valstijos tradiciškai nuspręstų perlaukti už okeano, kol vokiečių mokslininkai ir inžinieriai nepasibaigtų naujų ginklų – atominės bombos, tarpkontinentinės balistinės raketos, reaktyvios aviacijos ir pan.- kūrimą. O toliau karinė situacija vystytųsi nacių naudai.
Žinoma, kad karo pabaigoj Berlyną nuo masinio atominių ginklų gaminimo skyrė vos mėnesiai. Teigiama, kad 1944 metais bei 1945 metų pradžioje Vokietija įvykdė tris atominių bombų sprogimus.
Tiesą sakant, tai nebuvo pilnavertiški branduoliniai sprogimai, bet jie rimtai stūmė į priekį nacių branduolinę programą. Neatsitiktinai 1945 metų sausį Vokietijos Ginkluotės ir karinės pramonės reichsministras Albertas Špėras pareiškė: „Mums reikia išsilaikyti dar vienus metus, ir tada mes laimėsim karą. Egzistuoja degtukų dėžutės didžio sprogmuo, kurios kiekio užteks ištiso Niujorko sunaikinimui“.
Gavusi TSRS išteklių, Vokietija sukurtų naują ginklą žymiai greičiau. Galų gale žmonija būtų pasmerkta ilgaamžiai nacių vergovei. Tai, kad Hitleris mokė siekti savo tikslų, liudija jo 1933-1939 metų veiklos rezultatai.
Neatsitiktinai 1945 metų vasarį JAV valstybės sekretorius Edvardas Stettinius per Jaltos konferenciją pareiškė, kad „Amerikos žmonėms reikia atminti, kad jie buvo arti pražūties 1942 metais. Jeigu Sovietų Sąjunga neišsilaikytų ant savo fronto, vokiečiai turėtų galimybę užgrobti Didžiąją Britaniją. Jie okupuotų Afriką ir galėtų įsivyrauti Lotynų Amerikoje. Tokia grėsmė buvo nuolatos prezidento Ruzvelto rūpestis“.
JAV armijos štabo viršininkas, būsimas JAV valstybės sekretorius ir ekonominės paramos Europai plano autorius Džordžas Maršalas savo pranešime „Dėl pergalingo karo Europoje ir Ramiajame vandenyne“, kurį jis pristatė 1945 metų gruodį JAV vyriausybei, pripažino: „Mes iki šiol neįsisąmoninom, ant kokio plono plaukelio kybojo JTO likimas 1942 metais! Kaip arti Vokietija ir Japonija buvo pasaulinio įsivyravimo! Ir mes privalome pripažinti, kad amerikietiška pozicija tais laikais nedaro mums garbės“.
Kai kurios Molotobo-Ribentropo pakto realizacijos nuostoliai buvo ta kaina, kurią Lenkija ir Baltijos šalys sumokėjo už flirtą su Hitleriu.
Tai, pasakysim tiesiai, menka kaina, turinti omeny, kad nugalėjimo atveju, kaip pabrėžė Hitleris 1939 metų spalio 17 dieną, naciai ketino „išvalyti“ Europos teritoriją nuo „žydų, lenkų ir likusių sąvalkų“.
Šiandien keletas politikų ir istorikų mėgina iš visų jėgų įrodyti prieškario tarybinės vadovybės sumanymų ir politikos nusikalstamumą. Daugiausiai, tai yra žmonės, kuriems lemtis neleido pajusti sunkią valdžios bei galinčių pakeisti istorijos eigą šalyje ir pasaulyje sprendimų atsakomybės naštą. Kiekvienas jų serga futbolo sirgaliaus sindromu, kurio pagrindinis simptomas – „manyti save strategu, stebėdamas mūšį iš šalies“.
Pagrindinį prieškario TSRS politikos įvertinimą suteikė šiuolaikinis pasaulis, kuriame šiandien egzistuoja žmonija.
Jis galėtų būti kitu – nacistinės vergovės pasauliu, kuriame vyrautų taip vadinami arijai.
Visi likusieji turėtų neprieštaraujamai laikytis jų įsakymų ir, kaip tikėjosi nacių ideologai, gerbti Hitlerio išvaizdos stabus, įkurtus nacių ideologiją, neva išgelbėjusią pasaulį nuo komunistinio totalitarizmo ir pražūties, šlovinančiose šventyklose.