Po Tarybų Sąjungos suirimo „demokratinėje“ Lietuvoje egzistuoja keletas tabuotų temų. „Miško brolių“ nusikaltimai, masiškas lietuvių dalyvavimas žydų žudynėse, šiuometinių šalies lyderių kooperavimas su KGB, o taip pat Sausio 13-osios įvykiai prie Vilniaus televizijos bokšto – monografijos, neigiančios oficialias tokių temų versijas, yra persekiojamos Lietuvos valdžios su Šventosios inkvizicijos uolumu. Analitinis portalas RuBaltic.Ru primena 5 knygas, kurių neskaitys prieš miegą Dalia Grybauskaitė.
1. „Mūsiškiai“ (Rūta Vanagaitė)
Knyga „Mūsiškiai“ rašytojos tėvynėje pasirodė 2016 metais – Lietuvos nacistinės okupacijos 75 metų minimo proga. Šios okupacijos pasekmė – visuotinis vietinės žydų bendruomenės naikinimas (virš 90% jos narių). Kaip tik šitam neturinčiam senaties termino nusikaltimui prieš žmoniją yra skirtas Vanagaitės kūrinys.
Pirmoje knygos dalyje aprašomi 1941-1944 metų nusikaltimai prieš žydus, kuriuose aktyviai dalyvavo ir vietiniai okupuotų teritorijų gyventojai. Autorius taip pasakoja apie šituos įvykius: „Iš pradžių buvo planuota išvaryti žydus, o paskui pamažu juos išvarė giliai po žemę“.
Antroji dalis yra bendros Rūtos Vanagaitės ir Efraimo Zuroffo, Simono Vizantelio centro skyriaus Jeruzalėje vadovo, kelionės po žydų žudynių vietas apybraiža.
Reakcija Lietuvoje
Knyga tapo didžiulio skandalo Lietuvos bendruomenėje priežastimi.
Dalis lietuvių griežtai pasmerkė rašytoją už nemalonią tiesą. Kiti, atvirkščiai, parėmė jos norą išnagrinėti tikrą istoriją be „retušavimo“.
Situacija pasikeitė 2017 metais, kai Vanagaitė, kreipdamasi į parlamentarų komisiją, apkaltino „miško brolį“ Adolfą Ramanauską-Vanagą bendradarbiavimu su tarybiniais saugumo organais.
Pasikėsinimas į „nacionalinio herojaus“ reputaciją sukėlė kritikos audrą ir kaltinimus, kad rašytoja yra Putino agentė.
Kritiškai pasisakė ir valdančiojo elito atstovai. Vytautas Landsbergis nedviprasmiškai pasiūlė Vanagaitei nueit „į mišką, kur drebulės, pasimelsti ir nusiteisti“.
Agresijos taikiniu tapo ir rašytojos knygos.
Iškart po skandalo įsiliepsnojimo leidykla „Alma littera“ staiga nutraukė bendradarbiavimą su Vanagaite ir liovėsi parduoti visas jos knygas, nurodžiusi, kad neva rašytojos vieši pasisakymai pažemino Lietuvos istorinę atmintį.
Šie veiksmai privertė Rūtą Vanagaitę palikti Lietuvą ir emigruoti.
2. „Žali“ (Marius Ivaškevičius)
Itin skausmingą Lietuvos nacionalistams temą apie tikrąsias „miško brolių“ bylas nagrinėja Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali“, išleistas 2002 metais. Knygoje aprašomi pokario, 1950 metų rugpjūčio mėnesio, įvykiai.
Pikantiškumo visam kūriniui suteikia faktas, kad jame kritikuojamas partizaninio judėjimo vadas Jonas Žemaitis. Jo autoritetas šiuolaikinėje Lietuvoje toks žymus, kad šalies Seimas pripažino Joną Žemaitį faktišku valstybės prezidentu nuo 1949-ųjų metų vasario 16 dienos iki pat jo mirties – 1954-ųjų metų lapkričio 26 dieną.
Reakcija Lietuvoje
Šita knyga irgi suskaldė šalį į dvi kariaujančias puses. Savo pasibjaurėjimą knyga, kaip atsitiks vėliau ir su Rūtos Vanagaitės kūriniu, pareiškė pagrindinis Lietuvos „nacionalinio orumo“ gynėjas Vytautas Landsbergis.
Kaip visuomet, jis pažymėjo, kad būtent Rusijos valdžiai naudingas šitos knygos pasirodymas. Pačią knygą jis pavadino „pseudofaktine provokacija“.
Aukščiausią savo tašką visuotinis nepasitenkinimas pasiekė 2019 metų sausio mėnesį, kai Vilniaus apygardos prokuratūra gavo kolektyvinį skundą dėl pasipiktinimo romanu „Žali“.
Skundą parėmė 32 žmonės, jų tarpe – skirtingų nevyriausybinių organizacijų atstovai. Jie prašė inicijuoti ikiteisminį tyrimą prieš rašytoją ir kartu pareikalavo atšaukti Ivaškevičiui skirtą Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.
Vilniaus apygardos prokuratūra savo atsakyme į aktyvistų skundą teigė, kad Ivaškevičiaus knygoje nėra nieko, kas „galėtų pažeisti žmonių sveikatą, moralę, privatumą ar Lietuvos konstitucinę tvarką“. „Patriotus“ toks atsakymas, žinoma, nepatenkino.
3. „Raudonoji Dalia“ (Rūta Janutienė)
2012 metais žurnalistė Rūta Janutienė paruošė tiriamosios žurnalistikos laidą „Paskutinė instancija“, kurioje tikėjosi papasakoti apie komunistinę Lietuvos prezidentės praeitį.
Janutienė planavo papasakoti, kad net po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metų kovo mėnesį Dalia Grybauskaitė tęsė darbą Vilniaus Aukštojoje partinėje mokykloje. Taip pat iš Janutienės laidos lietuviai būtų sužinoję daug naujo apie prezidentės bendradarbiavimą su KGB.
Laida turėjo pasirodyti 2012 metų lapkričio 22 dieną per privatų kanalą TV3.
Tačiau į eterį laida taip ir nepateko, o paruošusių šią laidą žurnalistų komanda buvo atleista iš darbo.
Bet Rūta nenuleido rankų ir parašė knygą „Raudonoji Dalia“, kurioje surinko dokumentus, atskleidžiančius Lietuvos prezidentės biografijos detales, o taip pat žmonių, pažinančių Grybauskaitę ar nagrinėjusių jos biografiją, pasakojimus.
Dirbdama archyve savo žurnalistiniam tyrimui Janutienė pastebėjo, kad keli prezidentės asmeninės bylos puslapių buvo išimti iš jos. Matyt, kai kas nenori, kad „raudonosios Dalios“ praeitis būtų atskleista.
Reakcija Lietuvoje
Ažiotažas aplink „Raudonąją Dalią“ kilo, kai Europos Parlamento deputatai rado savo darbo pašto dežutėse išverstos į anglų kalbą knygos egzempliorius. Tyrimo metu paaiškėjo, kad popierinio leidinio platintoju buvo Euroskeptikų frakcijos darbuotojas iš Maltos Kevinas Ellul Bonici, kuris po kompromato platinimo buvo atleistas iš pareigų.
Keletas Lietuvos politikų, kaip jau tapo įprasta, pradėjo kaltinti Maskvą.
Gabrielius Landsbergis (Vytauto Landsbergio anūkas), Lietuvos konservatorių, įeinančių į Grybauskaitės aljansą, lyderis, pažymėjo, kad knyga pasirodė iškart po Lietuvos prezidentės griežtų pasisakymų prieš Rusiją. Jaunasis Landsbergis pavadino Janutienės knygos platinimo veiksmus „dar vienu informaciniu smūgiu prieš Lietuvą“.
4. „Kas ką išdavė“ (Galina Sapožnikova)
Knyga „Kas ką išdavė“ buvo parašyta 2016 metais laikraščio „Komsomolskaja pravda“ žurnalistės Galinos Sapožnikovos. Kūrinyje pasakojama apie tai, kaip Lietuva pirma iš Tarybų Sąjungos respublikų tapo „spalvotų revoliucijų“ manipuliatyvių technologijų aprobavimo aikšte.
Autorė aprašo įvykius, grindžianti savo požiūrį skirtingais pokalbiais su liudytojais ir tų įvykių dalyviais.
Galų gale Sapožnikova neigia įsivyravusią nuomonę, kad masinis judėjimas Lietuvoje už nepriklausomybę nuo TSRS buvo žmonių valios deklaracija.
Reakcija Lietuvoje
Knyga buvo išversta į anglų kalbą su viršeliu „Lietuviškas sąmokslas. Kaip žlugo Sovietų Sąjunga“.
Knygos prezentacijų užsienyje metu Lietuvos diplomatai bandė visiškai apriboti jiems nemalonios informacijos skleidimą.
Taip nutiko Romoje, kai Lietuvos Respublikos ambasadorius nukreipė į italų parlamentą reikalavimą dėl renginio uždraudimo. Panaši situacija susiklostė ir prezentacijos Milane metu: knygyno, kuriame vyko Sapožnikovos knygos prezentacija, vadovas gavo laišką iš Lietuvos ambasadoriaus su reikalavimu uždrausti renginį.
Laimei Italijoje tokios pastangos apriboti žodžio laisvę nebuvo sėkmingos.
O Vilniuje 2017 metų kovo mėnesį policija konfiskavo visą knygos tiražą lietuvių kalba.
Deja, tokie apribojimai Lietuvos skaitytojams gauti prieigą prie informacijos tik paskatino susidomėjimą Sapožnikovos darbu kitose šalyse. Pavyzdžiui, viena JAV leidykla, sužinojusi apie knygos persekiojimą Baltijos šalyje, atspausdino knygos tiražą savo lėšomis.
5. „Durnių laivas“ (Vytautas Petkevičius)
Knygą 2004 metais parašė miręs 2008 metais Vytautas Petkevičius. Savo kūrinyje Petkevičius išsamiai pasakoja, kaip kartu su patriotiniu antisovietiniu sukilimu Lietuvoje buvo sunaikintas nusistovėjęs gyvenimo būdas, o ant jo griuvėsių iškilo spekuliuojantys tautos laisve politikai.
Autorius nedviprasmiškai vertina „Giedančią revoliuciją“, vadindamas ją neregėto lietuvių tautos ekonominio, kultūrinio ir dorinio žlugimo pradžia.
Reakcija Lietuvoje
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimu knyga buvo uždrausta respublikoje dėl to, kad joje Petkevičius neva apšmeižė Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, jau minėto šiame straipsnyje
tautinio atgimimo lyderio tėvo, vardą. Petkevičius jį pavadino „Hitlerio draugu“. Tokio pareiškimo pagrindu buvo tai, kad Landsbergis-Žemkalnis buvo Nacių okupuotos Lietuvos laikinosios vyriausybės Komunalinio ūkio ministru.