Dokumentinis filmas „Misteris Landsbergis. Sunaikinti blogio imperiją“, skirtas buvusiam Lietuvos Seimo pirmininkui, gavo pagrindinį IDFA 2021 kino festivalio Amsterdame prizą. Verta dėmesio tai, jog šis projektas buvo finansuojamas Valstybinio Lietuvos kino centro. “Tautos tėvo“ šlovinimui režisierius Sergėj Loznica iš Pabaltijo respublikos gavo 184 tūkstančius eurų, ir , iš visko sprendžiant, neblogai susitvarkė su savo užduotim.
„Šį projektą aš pradėjau nuo paprasto klausimo: „Kodėl anksčiau Lietuvoje niekas jo (Vytauto Landsbergio - RuBaltic.Ru pastaba) nefilmavo.“ Jis toks žymus žmogus, žymus pasakorius“,-sako Sergėjus Loznica.
Tai yra, režisierius pripažįsta, jog jo autorinis sumanymas pagrįstas feiku.
Apie Landsbergį – konkrečiai apie jį, o ne apie Lietuvos nepriklausomybės atgavimą – jau sukurta daugybė dokumentinių filmų.
Pavyzdžiui, „tautos tėvo“ žmona Gražina Ručytė-Landsbergienė kartu su režisiere Agne Marcinkevičiūte sukūrė trilogiją „Vytautas Landsbergis: mintys ir kūryba“. Bet to jai pasirodė maža, ir ji paruošė dar vieną filmų seriją „Lūžis prie Baltijos“ (pasakojimo centre - vis tas pats pagrindinis herojus).
„Į klausimą, ką ji gali pasakyti žmonėms, kurie mano, jog Lietuvos nepriklausomybė labai stipriai siejama su Landsbergio vardu, moteris atsakė, jog nesikoncentruoja tik į savo vyrą, bet niekas negali neigti Landsbergio vaidmens atgimimo procese“,- 2013 metai rašė Lietuvos naujienų portalas „Delfi“.
2003 metais Landsbergio sūnus sukūrė juostą su iškalbingu pavadinimu „Visa tiesa apie mano tėvą“, Rusijos režisierius Aleksandras Sokūrovas buvusį Seimo pirmininką padarė savo filmo „Paprastoji elegija“ herojumi.
Tai ne visas sąrašas, bet to pakanka, kad suprasti: dokumentinių filmų apie Landsbergį apstu. Ar galėjo apie tai nežinoti S. Loznica?
Surizikuosime paspėlioti, jog jo naujas dokumentinis projektas tapo šalto passkaičiavimo rezultatu. Visų pirma, tema be abejonių, labai palanki. Nepažymėti nei vienu prizu juostą apie „blogio imperijos“ žlugimą – tai tas pats, kas ir nepriklupti ant vieno kelio prieš juodaodį.
Antra, filmas Vytauto Landsbergio garbei aprioriškai gali pretenduoti į finansavimą iš Baltijos respublikos biudžeto.
Ir čia Loznica neapsiriko! 2021 metais Lietuvos kino centras išskyrė 1,8 milijono eurų meninių, animacinių bei dokumentinių filmų gamybai. Maždaug 10 procentų šios sumos (184 tūkstančiai eurų) gavo Ukrainos režisieriaus kūrinys.
Šiuolaikinio kinematografo mastais, pinigai ne kokie. Na bet ir Loznica – ne Stivenas Spilbergas, kuris filmuoja eilinį „oskarinį“ blokbasterį. Remiantis filmo „Misteri Landsbergis“ aprašymu paaiškėja, jog jo turinį sudaro kino kronikos iš archyvų ir pokalbių su pagrindinių herojumi įrašas. Nei tas, ne kita didelių išlaidų nereikalauja.
Lietuvos žiniasklaida, remdamasi apklaustais kinematografo veikėjais, rašė, jog Kino centras pasidarė labai dosnus: pilno metražo dokumentiniai kino juostai pakanka ir 60 tūkstančių eurų.
O Klaipėdos miesto municipalinės tarybos narė Nina Puteikienė ne pabijojo parašyti savo Facebook paskyroje: „Tokių sumų užtektu mažiausiai dvejiems filmams: ir apie Ozolą, ir apie Landsbergį. Demokratinės valstybės ne bando kurti asmens kultą, jos supranta, jog istorija – ne vieno žmogaus rankų ir minčių darbas“.
Tarp kitko, pas Lietuvos kino centrą buvo dar viena motyvacija. Finansinės pagalbos į juos kreipėsi ne paprastas režisierius iš užsienio. Sergėjus Loznica – baltarusių kilmės ukrainietis. Kaip sakoma, du viename...
Lietuviškos šalies lūkesčius Landsbergio šlovintojas tikriausiai pateisino. Jau gana to, jog jo kino juostos chronometražą sudaro, nei daugiau, nei mažiau, 246 minutės. Apie juostos menines savybes mes, suprantama, negalime spręsti (viešai ji dar nebuvo demonstruojama), bet keturias valandas klausyti susenusio politiko pasakėles - tai gana abejotinas malonumas netgi „Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų“ rikėjams.
„Sudėtinga atgaivinti istoriją. Dar sudėtingiau paversti ją jaudinančia, aktualia ir praturtinančia, padaryti taip, jog būk tai mes pergyvename visą tai, kas vyko. Visuose meistriškumo lygiuose laimėjęs filmas žymi didelį pasiekimą ir visapusiškai išnagrinėja, kokį vaidmenį vienas žmogus, viena tauta ir viena istorinė akimirka gali suvaidinti vis dar vykstančioje pasaulinėje kovoje už laisvę ir nepriklausomybę“, – argumentavo IDFA 2021 žiuri nariai „Misterio Landsbergio“ pergalę.
Gaunasi tokia istorinė „matrioška“: vienas žmogus suvaidino atitinkamą vaidmenį „vienos tautos“ istorijoje, o tauta suvaidino atitinkamą vaidmenį „pasaulinėje kovoje už laisvę ir nepriklausomybę“.
Tai yra, Amsterdamo kino festivalio žiūrovams Landsbergis pasirodė savo įprastame SSSR „duobkasio“ pavidale. Esą, būtent jis sugriovė „blogio imperiją“.
„Šią istoriją apie okupacijos pabaigą galima vertinti ir kaip apysaką apie dviejų asmenybių – Landsbergio ir Gorbačiovo buvimą opozicijoje. Sergėjaus Loznicos pašnekovas iki šiol vertina paskutinį SSSR prezidentą kaip savo oponentą ir su malonumu prisimena visus ėjimus šachmatų partijoje su Gorbačiovu, kurią jis laimėjo“, - rašo „Radijo Svoboda“ (Rusijoje pripažinta užsienio agentu – RuBaltic.Ru pastaba).
Akivaizdu, jog per visą filmą ši mintis driekiasi raudona gija: puikus Landsbergis aplošė pirmąjį ir paskutinį SSSR prezidentą, Štai ką sako pats Loznica apie „lietuviškos demokratijos patriarchą: „Aš seniai žavėjausi Vytautu Landsbergiu, dar tada, kai jis 1989 metais išdrįso prabilti apie Molotovo – Ribentropo paktą, lydymas salėje sėdinčių leliojimo. Tai buvo labai tikslus ėjimas. Po to aš stengiausi spaudoje ieškoti jo tekstus, jie labai dažnai sutapdavo su mano mintimis apie tai, kas vyksta, kadangi jis sako tiesą, negudrauja, pasako labai iškalbingai ir tiksliai“.
Palyginimui – to pačio Loznicos žodžiai: „Filmui Rusijos televizijos archyve mes paprašėme Liaudies deputatų suvažiavimo medžiagą. Aš buvau nustebintas, kaip kitaip tada aš vertinau Gorbačiovo figūrą. Iš viso, kaip žmonės galėjo klausyti tai, ką jis sakė? Stebina, kokios bereikšmės ir nesurištos buvo jo kalbos“.
Tai yra, netgi oratorinio meno lygyje dieviškasis Landsbergis buvo pranašesnis už savo oponentą. Ir tai tik vienas iš daugelio jo privalumų.
Lyginant su juo Marvel visatos herojai – apgailėtini diletantai!
Bet Lietuvos gyventojams visą tai jau seniai žinoma.
Lietuviai su vystomu biudžeto sąskaita persivertusio KGB agento slapyvardžiu Dedulė asmens kultu gyvena jau 30 metų.
Kiek turi dar užmokėti mokesčių mokėtojai už tai, kad jų „patriarcho“ „didybė“ visam pasauliui taptų akivaizdi?