Lietuvos užsienio politika sukelia grėsmę Kaliningrado sričiai. Tokia grėsme yra numatomas baltarusiškos kilmės prekių tranzito draudimas per Lietuvos teritoriją. Veikėjai iš Lietuvos panašias iniciatyvas pateikia siekdami savo politinių tikslų, negalvodami, jog žaidžia su ugnimi. Kaliningrado saugumas - tai ta lemiama riba, peržengus kurią, Lietuvos likimą spręs kitos šalys, kurios nėra suinteresuotos, kad kaimo kvaileliai iš Rytų Europos išprovokuotų Rusijos ir NATO karą.
Šiandieną Lietuvos politikai mėgsta kartoti, pagrinde dėl Ukrainos, jog Rusija neturi teisės įtakoti savo kaimynų suvereniam pasirinkimui: ar jiems įstoti į NATO ir Europos Sąjungą, ar ne. Tuo tarpu, pačios Lietuvos įstojimui į Europos Sąjungą Rusijos įtakojo tiesiogiai, ir Lietuvos politikai tada nusprendė „nesišakoti“, suprasdami, jog iki jų priėmimo į Europos Sąjungą jiems geriau patylėti.
Pagrindine Lietuvos narystės ES sąlyga tapo visiškas ir visapusiškas Kaliningrado srities – Pabaltijo eksklavo saugumo užtikrinimas.
Geografinis Kaliningrado srities atskyrimas nuo likusios Rusijos Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą ir NATO sąlygomis, Europoje sukūrė situaciją, analogišką tai, kuri tapo Antrojo Pasaulinio karo pretekstu. Vakaruose negalėjo nepastebėti panašumo tarp „Dancigo koridoriaus“ ir Kaliningrado tranzito, juolab, jog kalbama praktiškai apie tas pačias vietoves.
XXI amžiuje atkurti vieną iš pagrindinių geopolitinių tarpukario Europos konfliktų šiuolaikinė Europa nenorėjo.
Ir Lietuvai dėl to, jog būti priimtai į ES, prisiėjo paklusti ir sėsti prie derybų apie jos europietišką integraciją stalo su Briuseliu ir Maskva.
Tai yra, sutikti su tuo pačiu trišaliu formatu, kuriam Lietuva nuoširdžiai pasipiktinusi priešinosi, kai buvo kalbama apie Ukrainos asocijavimą į ES.
Rusijos, Lietuvis ir Europos Sąjungos trišalės derybos baigėsi susitarimu dėl supaprastinto tranzito geležinkeliu. Pagal savo esmę, kalbama apie supaprastintą tranzito Šengeno vizą, kurią Lietuva įsipareigojo vienos paros laikotarpiu nuo užkausimo iš Rusijos geležinkelio gavimo, išduoti Kaliningrado srities gyventojams, vykstantiems į „didžiąją Rusiją“.
Tolimesnė Kaliningrado tranzito istorija – tai eilė Lietuvos pinklių sudarytuose susitarimuose, daugelis išimčių iš bendrų taisyklių bei užuominų apie tai, jog Vilnius, to panorėjęs, gali visiškai „užsukti kranelį“ Kaliningrado sričiai.
Visų pirma, Lietuva iš karto savo pareigą išduoti tranzito vizas interpretavo kaip teisę. Esą, viza visgi - Lietuvos. Todėl kam norim tam ir išduodam, kam nenorim tam ir atsakom. Atsakymų skaičius didėjo kasmet ir tuo metu, kai Vilnius pradėjo visų aktyviausiai Europoje lobiuoti Europos Sąjungos sankcijas RF, jų skaičius pasiekė tūkstančius. Ištisos profesinės grupės – kariškiai, naftininkai – šiandieną negali geležinkeliu vykti iš Rusijos į Rusiją.
Antra, Vilnius pradėjo zonduoti tai, jog Lietuva gali atsisakyti savo tarptautinių įsipareigojimų, jei Rusija nevykdo savų. Pažymėtina, jog toks zondavimas buvo pradėtas dar iki „Krymo aneksijos“ bei kitų, su Ukrainą susiejusių, įvykių.
Trečia, Kaliningrado tranzitas tapo koziriu Lietuvos derybose su Briuseliu. Lygiai prieš dvejus metaus Lietuvos valdininkai jau davė suprasti, jog tuo atveju, jei bus sumažintas europietiškas dotavimas, Lietuva atsisakys savo sąskaita apiforminti tranzito vizas kaliningradiečiams.
Ketvirta, krovinių gabenime Lietuva išnaudoja visus galimus instrumentus, siekiant iš Kaliningrado atimti kuo daugiau tranzito krovinių ir juos nukreipti į Klaipėdą.
Penkta, Lietuvos politikoje Kaliningrado interesai principingai ignoruojami. Klasikiniai pavyzdžiai – Ignalinos AE uždarymas ir išėjimas iš BRELL (Baltarusija-Rusija-Estija-Latvija-Lietuva) žiedo, abu tie Vilniaus veiksmai sukėlė grėsmę Rusijos regiono aprūpinimui elektros energija ir, jei Rusija nebūtu sistemingai užsiėmusi savo eksklavo energetiniu saugumu, Kaliningradui būtu buvę riesta.
Šeštą, netgi savo vidaus žaidimuose Lietuvos politikai rikošetu papuola į Kaliningrado sritį, sukeldami grėsmę vakarinio Rusijos regiono saugumui.
Būtent taip reikia interpretuoti Lietuvos seimo deputatų iniciatyvą uždrausti baltarusiškos kilmės prekių tranzitą per Lietuvos teritoriją, idant nors kaip tai kompensuoti „nuostolį“, susijusį su baltarusiškų kalio trąšu tranzitu per Lietuva.
Šioje situacijoje iniciatorius visiškai nedomina Kaliningrado sritis. Jų nedomina netgi Baltarusija su „diktatorišku režimu“ ir su kuriuo jie būk tai kovoja.
Juos domina tik tai, jog Lietuvos geležinkelis“ ir baltarusiška infrastruktūra Klaipėdos uoste maitina valdančios konservatorių partijos konkurentus – socialdemokratus ir Lietuvos valstiečių ir „žaliųjų“ sąjungą. Tam kad išmušti varžovų rinkimuose materialinę bazę ir buvo pradėtas visas tas triukšmas su sankcijomis „Beloruskaliui“.
Kartu su tuo demonstruojama vergiška ištikimybė JAV ir taip pat kartu su tuo įterpiama mintis apie tai, jog Kaliningrado srities saugumas priklauso nuo geros Lietuvos valios. Šiuo atveju kalbama apie priklausantį nuo maisto produktų saugumą, kadangi pagrindinis importas, kuris vežamas iš Baltarusijos į Kaliningradą – tai statybinės medžiagos ir maisto produktai.
Vilnius visiškai neatsižvelgia į tai, jog Kaliningrado saugumas – tai ta lemiama riba, peržengus kurią, Lietuvos likimą spręs kitos šalys, kurios nėra suinteresuotos, kad kaimo kvaileliai iš Rytų Europos išprovokuotų Rusijos ir NATO karą.
2000 metų pradžioje Europa sutiko derėtis su Maskva apie Lietuvos narystės ES sąlygas, kada ir pačioje Rusijoje daugelis buvo įsitikinę, jog pati didžiausia pasaulio šalis štai subyrės. Dabartinė Rusija – supervalstybė turinti hipergarso ginklą, kuri daug kartų, aukščiau paminėtos Ukrainos pavyzdžiu, įrodė, jog veikti prieš jos interesus visiškai neapsimoka.
Ar ES „draskysis“ už Lietuvą, jei ta visgi įsivels į geopolitinį konfliktą su Rusija dėl Kaliningrado – klausimas nėra aktualus. Į jį buvo atsakyta prieš metus Baltarusijoje, kai dėl komjaunuoliško „jaunųjų europiečių“ – Lenkijos ir Lietuvos įkarščio, pagrindinės Vakarų šalys skambino į Kremlių Putinui ir kartojo, jog joms nereikalinga „antra Ukraina“. Pažymėtina, jog Baltarusija – ne Rusija, ir skambinti Rusijos prezidentui dėl jos vidaus politinės situacijos buvo iš viso didelis diplomatinis stačiokiškumas.
Čia gi kalbama apie tiesiogiai Rusijos teritoriją, dėl kurios savo laiku Briuselis ir Maskva sudarė strateginius susitarimus.
Kokiu būdu reaguos ES, jei Vilnius susigalvos šiuos susitarimus nutraukti ir dėl nieko Europos centre sukelti karinį-politinį konfliktą? Regis, Lietuvos išprotėjusiems uždės geopolitinius tramdomus marškinius ir įjungs jiems diplomatinį Šarko dušą.
Panašiai reaguos ir Vašingtonas, kuris dabar skuba baigti savo reikalus Ukrainoje ir mažina amerikiečių buvimo Europoje infrastruktūrą, idant sukoncentruoti visus resursus kovai su Kinija. Jei Vilniuje galvoja, jog JAV bus priverstos įsivelti į naują konfliktą su Rusija, kad paremti sąjungininkus iš Lietuvos, tai tikrovė jiems pasirodys kur kas griežtesnė.
Lietuva taps Rusijos ir JAV prezidentų derybų objektu, kurie spręs, būti ar nebūti tai šaliai, taip kaip dabar sprendžia dėl Ukrainos.
JAV interese bus atsisakymas nuo šalies, kuri maišosi tarp kojų ir savo elgesiu sukelia problemas amerikiečiams.