Lietuvos išprovokuotas konfliktas su Kinija, padeda apginti Ukrainą nuo „rusiškos agresijos“. Tokia nuomonę išreiškė Europos parlamento narys, Pabaltijo respublikos ekspremjeras ir vienas iš valdančios Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos „garbės veteranų“ Andrius Kubilius. Jo žodžiais tariant, karas Ukrainoje bus lydymas Kinijos bandymu užgrobti Taivaną, ir „jei demokratijos pralaimės viename susidūrime, jos, greičiausiai, pralaimės ir kitame“.
Sausio 10 Lietuvos nacionalinė radijo ir televizijos kompanija (LRT) paviešino išplėstą Andriaus Kubiliaus straipsnį, kuriame jis „duoda velnių“ Lietuvos užsienio politikos kritikams.
Buvusi premjerą piktina kalbos apie tai, kad „berniukai iš URM“, esą, elgėsi neatsakingai, kai erzino kinų drakoną.
„Kita vertus, pats laikas yra sistemiškiau susidėlioti racionalius argumentus, kodėl Kinijos reakcija į Lietuvos veiksmus yra klaidinga ir kodėl Lietuvos veiksmai yra racionalūs bei toliaregiški, rašo Kubilius. - Nenoriu plėtotis į ilgus apibendrinimus apie „vertybinės politikos“ ilgalaikę pragmatinę naudą. Šio teksto tikslas – argumentuotomis tezėmis paneigti ir atsakyti į šioje „Kinijos diskusijoje“ pradedančius vyrauti trafaretinius argumentus, o taip pat sudėlioti keletą ilgalaikių akcentų, kurie vis ryškiau matosi bent jau Europos Parlamente“.
Kiekvienas pono Kubiliaus požiūris yra vertas to, jog jam pašvęsti atskirą straipsnį.
Pavyzdžiui, pirmasis “trafaretinis argumentas” jo sąraše skamba taip: “Esame maži ir nieko negalime. Mus Kinija užsmaugs!“
Kokiu būdu autorius paneigia šį argumentą?
„Ir pagaliau pats argumentas, kad „esame maži, o Kinija didelė“ neatlaiko elementarios istorinės Kovo 11–osios logikos (tą 1990 metų dieną buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė – RuBaltic.RU pastaba). Ir tada buvo tokių, kurie skelbė, kad esame maži, o Sovietų Sąjunga yra didelė. Lygiai taip pat buvo daug visiškos ekonominės katastrofos pranašysčių. Ir ką? Jeigu tada būtume pasidavę tokioms apokaliptinėms pranašystėms, tai ir Nepriklausomybės nebūtume išdrįsę atkurti”, - pareiškia Kubilius.
Ta faktą, kad praėjus vieneriems metams nuo aprašomų įvykių, nepriklausomybes įgijo visos, be išimties, SSSR respublikos, buvęs Lietuvos premjeras kažkodėl tai ignoruoja.
Tikriausiai, jo mąstymu, mažytė Pabaltijo respublika „nugalėjo“ milžinišką sovietų imperiją. Baiminamės dėl Kinijos: kad tik dabar ji nesubyrėtu!
Kubiliaus argumentavime yra vienas ypatingai įdomus momentas. Stengdamasis pateisinti Lietuvos užsienio politiką, jis daro įtartiną išvadą: konfrontacija su Kinija pagelbės apginti Ukrainą nuo „rusiškos agresijos“.
„Nėra sunku prognozuoti, kad esminių susidūrimų bus keletas: vienas iš jų vyks netoli mūsų – dėl Ukrainos, o kitas šiek tiek toliau – dėl Taivano. Silpstantis autoritarinis Kremlius iki paskutiniųjų trukdys Ukrainai tapti sėkminga valstybe; stiprėjanti Kinija savo globalią galią visų pirma projektuos į Taivaną.
Šie susidūrimai lems arba demokratinę, arba autoritarinę globalią lyderystę. Demokratijoms pralaimėjus viename susidūrime, jos, greičiausiai, pralaimėtų ir kitame“.
Toliau skaitytojas gali savarankiškai išvystyti Andriaus Kubiliaus mintį
Kinija užgrobs Taivaną, Rusija užgrobs Ukrainą, pasaulyje prasideda „autoritarinės globalios lyderystės“ epocha.
Demokratijos tęsia savo atsitraukimą ir „susitraukimą“. Rytų Europoje triumfuoja prokremlinės jėgos, pasaulio žemėlapyje atsiranda nauja Sovietų Sąjunga. Lietuva praranda patį brangiausią, ką ji turi – nepriklausomybę. Baisus scenarijus, kuriam užkirsti kelią visomis išgalėmis stengiasi „landsbergistai“ O juos už tai dar ir kritikuoja!
Kubiliaus tekstas akivaizdžiai demonstruoja kokie iš tikrųjų yra Lietuvoje valdantys konservatoriai. Jie ne paprasti fanatikai.
Jie – „kovos už viską kas gerą, prieš viską kas blogą“ avangardas.
Jiems nevalia galvoti apie nacionalinius interesus, todėl, jog nuo jų priklauso pasaulio likimas...
Tegul taip: Lietuva kovoja už tolimą demokratinę šalį, kuriai gresia „kinų agresija“. Pati ši mintis nėra nauja, vakarų ekspertai jau seniai mano, jog KLR Taivano atžvilgiu gali pasinaudoti „Krymo scenarijumi“.
Bet kokiu būdu Lietuva stengiasi neleisti tokiam scenarijui vystytis?
Jei laikytis Kubiliaus logikos, Taivano likimas jau nulemtas – už jį amerikiečiai ir jų sąjungininkai kariauti nesiruošia. Klausimas tame, ar Kinija yra pasiryžusi panaudoti karinę jėgą saloje. Štai čia Lietuva kaip tik ir atlieka provokatoriaus vaidmenį.
Kuo daugiau dėmesio Vakaruose skiriama Taivanui, tuo dažniau Lietuvos politikai priešpriešina „salos“ ir „žemyno“ („teisingą“ ir „neteisingą“) Kiniją, dėl to didėja tikimybė, jog Pekinas panorės kuo greičiau ir visam laikui išspręsti šią problemą.
Bendrai tariant, sudaryti elementarias priežasties – pasekmių grandines Andrius Kubilius iki savo karjeros saulėlydžio taip ir neišmoko. Už tai jam būdingas kitas „privalumas“: jis yra beribiai atsidavęs savo partijai. Kai „landsbergistų“ kvailystės tampa visiems akivaizdžios, senukas Kubilius vis vien jas teisina.
Čia ir yra būtent toks atvejis.
Kaip rodo socialinė apklausa, lietuvių dauguma nepritaria Lietuvos užsienio politikai Kinijos atžvilgiu.
Pergalės atveju sekančiuose parlamento rinkimuose, opozicija žada normalizuoti santykius su Pekinu. Netgi Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda metų pradžioje atkreipė konservatorių dėmesį į jų nekompetentingumą: „Aš manyčiau, kad ne Taivaniečių atstovybės atidarymas buvo klaida, o pavadinimas, kuris nebuvo derintas su manimi. (...) Pagrindinė kibirkštis buvo labiau dėl pavadinimo, todėl šiuo metu mes turime kovoti su pasekmėmis“.
Ar verta stebėtis, jog Kubilius rašo straipsnį gindamas „racionalią bei toliaregę“ Lietuvos užsienio politiką? Kartu su tuo pateikia argumentus, kurie anksčiau nebuvo naudojami.
Grumtis su Kinija, kad apginti Ukrainą –iki to prisigalvoti galėjo tik žmogus su įkaitusia fantazija.
Ir tik tuo atveju, jei protingų argumentų pas jį jau nebeliko.