Sudariusi karinį bloką AUKUS su Didžiąja Britanija ir Australija, JAV iškėlė į naują lygmenį QUAD karinį junginį su Indija, Japonija ir ta pačia Australija. Amerikiečių diplomatinio aktyvumo siekiai pagarsinami tiesiogiai – kova su Kinija. Tuo pat metu paaštrėjo karinė-politinė situacija taip vadinamoje Kosovo valstybėje, atsiradusioje po to, kai amerikiečiai ir jų NATO sąjungininkai Europoje bombomis atakavo Jugoslaviją. Tačiau, amerikiečiams dabar jau galutinai nusispjaut ir ant Kosovo, ir ant NATO, ir ant sąjungininkų Europoje.
Paaiškėjo, jog, rodos, jau seniai „demokratinės bendruomenės“ užgesintas konfliktas dėl buvusios Jugoslavijos teritorijų, iki šio su mumis. Serbija apkaltino Kosovo, kurią ji skaito savo teritorija, Kosovo serbų pogromais, kurie atmetė Prištinos ultimatumą pereiti ant Kosovo automobilinių numerių ir už tai neteko laisvo judėjimo teisės.
Šalies Prezidentas Aleksandr Vučič prigrasino Prištinai karo aviacijos panaudojimu, jei neįsimaišys Vakarai ir neprivers Kosovo baigti etninių serbų pogromus nacionaliniuose anklavuose.
„Septynias dienas Vakarai nekreipė dėmesio, bet dėmesį atkreipė, kai Serbija parodė, jog neleis pogromų. Jie galvojo, jog aš juokauju“, - nervingai pareiškė Vučič per nacionalinę televiziją.
Serbų lyderio nervingumo priežastis, tame tarpe ir tame, jog Europa visą eskalacijos Balkanuose laiką neryžtingai tūpčiojo ir nežinojo kaip reaguoti.
Aleksandr Vučič, jo pačio žodžiais tariant, netgi skambino generaliniam NATO sekretoriui Jens Stoltenberg ir reikalavo nors kaip įvertinti situaciją. Aiškaus Jens Stoltenberg atsakymo jis neišgirdo, dėl ko buvo labai suglumintas.
Tik tada, kai Belgradas pradėjo koncentruoti karines pajėgas prie sienos su Kosovo ir prigrasino smogti į Prištiną iš oro, Šiaurės Atlanto aljansas atsigavo ir nukreipė NATO pajėgas link Kosovo ir Serbijos atribojimo linijos.
„KFOR [NATO kontingentas] įdėmiai stebi situacija Kosovo ir yra susikoncentravęs savo mandatą taikyti visų Kosovo gyvenančių bendruomenių saugios ir apgintos aplinkos bei judėjimo laisvės užtikrinimui“, - pareiškė Aljanso buveinėje Monse.
Klausiama, kodėl eskalacijos metu NATO savo tiesioginės atsakomybės zonoje tai keistai elgėsi? Kodėl Belgradas visą savaitę negalėjo susisiekti su jo sekretoriatu?
Gana paprasta. Visus NATO sprendimus priima viena šalis – Jungtinės Amerikos Valstijos, ir dabar tai šaliai demonstratyviai nusispjaut į tai kas vyksta ne tik buvusioje Jugoslavijoje, bet ir iš viso, Europoje.
Būtent demonstratyviai. Amerikiečiai savo požiūrio neslepia, ir atvirkščiai, siunčia NATO sąjungininkams signalus, esą, iš tos pelkės išsikapstykite patys, kaip mokate.
JAV valstybės sekretoriaus padėjėjas Europai ir Eurazijai Gabrijiel Eskobar atsisakė dalyvauti Briuselyje derybose dėl buvusios Jugoslavijos, juose dalyvaujant Belgrado ir Prištinos atstovams. „Ne, ponas Eskobar derybose nedalyvaus. Šiame dialoge dalyvauja Kosovo, Serbija ir ES. Visi likusieji dialogą palaiko iš išorės“, - JAV atstovo nedalyvavimą darbo grupėje patvirtino ES atstovas spaudai išorės politikos ir saugumo klausimams Peter Stano.
Tik pagalvokite: dalyvauti beveik karinės krizės Europoje sureguliavime atsisakė ne JAV prezidentas, be valstybės sekretorius, ir netgi ne jo padėjėjas Europai ir Eurazijai, o to padėjėjo pavaduotojas.
Tai yra, amerikiečiai tiesiogiai duoda suprasti savo sąjungininkams Europoje, jog europietiškai reikalais jie užsiiminėti nebenori.
Klausiama, kuomi dabar taip užsiėmusios Jungtinės Valstijos? Vidaus problemomis? Ne, palikęs Afganistaną Vašingtonas pradėjo aktyvią veiklą užsienio politikos sferoje. Tik to aktyvumo erdvė – kitame nuo Europos pasaulio gale.
Tomis dienomis Baltieji rūmai iškėlė į kokybiškai naują lygį Keturšalį saugumo dialogą, Indijos - Ramiojo vandenyno regiono specialistams žinomą kaip QUAD – JAV, Japonijos, Indijos ir Australijos karinę – politinę sąjungą. 2007 metais QUAD idėją pasiūlė Japoniją ir ją entuziastingai palaikė Indija, šios dvi šalys atvirai bijosi Kinijos, ir todėl jos seniai JAV lobijavo „azijietiško NATO“ idėją.
Vašingtonas malonėjo išgirsti azijietiškų sąjungininkų prašymą, bet kol ruseno viltis, jog Pekine pasikeis režimas, QUAD greičiau buvo „mieganti“ struktūra. Už tai po to, kai JAV suprato, jog Kinija sudaro pačią didžiausią grėsmę jos globaliniam dominavimui ir buvo pripažinta pagrindiniu Amerikos priešu, dėmesys prieš Kiniją nukreiptam aljansui su azijiečiais ir Australija pradėjo augti ne dienomis bet valandomis.
Viso to rezultatu tapo tai, jog JAV inicijavo pirmąjį valstybių vadovų lygio akivaizdinį QUAD susitikimą dalyvaujant Džozefui Baidenui. Pastarajam ši priemonė akivaizdžiai buvo įdomi, o ne atrodė kaip protokolinės prievolės atlikimas, kaip tai buvo NATO susitikime vasarą.
Baltieji rūmai skaito QUAD aktyvavimą svarbiu neseniai sudaryto AUKUS bloko – dar vienos, prieš Kiniją nukreiptos JAV, Didžiosios Britanijos ir Australijos sąjungos, papildymu.
AUKUS sudarymą lydinčią pasekme tapo skandalas, kilęs tarp JAV ir jos NATO sąjungininkų.
Amerikiečiai, be didžių geopolitinių tikslų, dar ir „atspaudė“ iš prancūzų 66 milijardų dolerių vertės povandeninių laivų statybos Australijai kontraktą. Prancūzai ilgai ir nesėkmingai piktinosi, o nuskriausta ES pareiškė, jog pas Europą taip pat yra savi interesai ir galimybės Indo-Pacifikos regione, ir ji, gal būt, taip pat įeitu į AUKUS.
Tik amerikiečiai jos nepakvietė.
Vyksta strateginiai procesai, apie kuriuos žymus mokslininkai-tarptautininkai perspėjo dar tais laikais, kai gyvavo Sovietų Sąjunga, vyko šaltasis karas ir tarptautinis gyvenimas sukosi aplink Rytų Europos. Dabar visa Europa, o ne tik Rytų pereina į tarptautinės politikos, kurios centras persikelia į Pietvakarių Aziją, periferiją.
Ir tai labiausiai išryškėja tame, jog Europa pasiliko tolimoje amerikiečių dėmesio tarptautiniams reikalams periferijoje.
JAV „pakriuksintys satelitai“ Lenkijoje ir Pabaltijyje ilgą laiką įspėjamai urzgė dėl vakarų europiečių pastangų sudaryti bendrąją Europos kariuomenę, jog nėra leistinas NATO struktūrų dubliavimas, o dabar pačios JAV užsiima tokiu dubliavimų, duodamos žodžiu ir veiksmu suprasti, jog joms NATO tampa vis mažiau įdomi.
Nagi, paurgzkite ant jų už AUKUS. Šioje organizacijoje iš karto du NATO nariai: JAV ir Didžioji Britanija. Ir Didžioji Britanija Amerikai yra įdomi kaip AUKUS narys kovai su Kinija, o ne kaip NATO narys kovai su Rusija.
Dabar amerikietiškieji sąjungininkai NATO nariams „akis muilina“, juos „meta“ ir visokeriopais duoda suprasti, kad tie nelįstų prie jų ir ne maišytų jiems svarbesniuose reikaluose.
Amerikiečiai nebenori užsiimti netgi jų pačių sukurtu konfliktu, naikinant Jugoslaviją.
Tačiau „demokratijos eksportuotojai“ Pabaltijyje kažkodėl tai iki šiol tikisi, jog patronai už vandenyno užsiminės jų fobijomis ir įsivėlinės į konfliktus, kuriuos savo antirusiškais išsišokimais Pabaltijys sukelia postsovietinėje erdvėje.
Prablaivėjimas bus negailestingas.