RF Gynybos ministerija iš Afganistano evakavo Ukrainos piliečius kartu su Rusijos ir Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) šalių-sąjungininkių piliečiais. Šią naujieną įspūdingai papildo prieš tai buvusi ir sekanti naujienos: pati Ukraina savo piliečių evakavimą sužlugdė, pardavusi orlaivį kitiems, o kai kurie ukrainiečiai atsisakė bėgti iš Kabulo rusiškais orlaiviais. Situacija panaši į pilnavertį Rusijos naujos užsienio politikos modelį: palaikyti prorusiškai nusiteikusius užsienio piliečius, o rusofobus palikti išgyventi taip, kaip jie išmano su savo neveiksniomis valstybėmis.
“Rugpjūčio mėnesio 25 d. Rusijos Federacijos prezidento Vladimiro Putino pavedimu RF Gynybos ministras Sergėjus Šoigu karo transporto orlaiviais organizavo daugiau kaip 500 Rusijos Federacijos, valstybių – KSSO narių (Baltarusijos, Kirgizijos, Tadžikistano, Uzbekistano) ir Ukrainos piliečių evakavimą iš Islamo Respublikos Afganistanas teritorijos“,- trečiadienį pranešė RF Gynybos ministerijos spaudos tarnyba.
Karo žinyba pažymėjo, jog visi evakuotieji, įskaitant ir ukrainiečius, aprūpinti geriamu vandeniu, karštu maistu ir medicinos pagalba.
Ši naujiena puikiausiai paryškino, kilusi dėl ukrainietiško orlaivio „nuvarymo“, skandalą, kurį iš tikrųjų ne nuvarė, o perpirko, kad jis vežtu ne ukrainiečius į Ukrainą, o iraniečius į Iraną.
Rugpjūčio mėnesio 24 d. ryte Ukrainos URM pranešė, jog rugpjūčio mėnesio 22 d., orlaivį, skirtą Ukrainos piliečių evakavimui, „faktiškai pavogė“ ginkluoti vagys, ir jis išskrido į Iraną „su nežinomų keleivių grupe, vietoj to, kad išvežti ukrainiečius“.
Po keleto valandų Ukrainos URM pati save paneigė. Ukrainos URM meluoja – pasakė Ukrainos URM.
«Užgrobtų ukrainietiškų orlaivių Kabule ar dar kur nors, nėra. Informacija apie užgrobtą orlaivį, kurią tiražuoja kai kuri žiniasklaida, neatitinka tikrove“, - pareiškė oficialus užsienio politikos žinybos atstovas Olegas Nikolenko, komentuodamas savo viršininko, užsienio reikalų ministro pavaduotojo Jevgenijaus Jenino žodžius.
Praėjus dar kelioms valandoms, pagaliau, išaiškėjo gėdinga tiesa. Orlaivio iš tikrųjų niekas nenuvarė – jį perpirko. Vietiniai turingos islamo chazarų bendrijos biznieriai papirko ekipažą, ir ukrainietiškas orlaivis, vietoj to, kad evakuoti į Kijevą ukrainiečius, išvežė į Teheraną šiitus.
Papildant visą tai, lieka pasakyti, jog visa ta gėda atsitiko rugpjūčio mėnesio 24 dieną, dieną, kai buvo švenčiamas 30-sios Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo metinės.
Ir Ukrainos URM melas, ir paties savęs paneigimas, ir tas faktas, jog elito elitą – Ukrainos aviacijos karininkus kritiniais momentais, sutarus su jais sumą, galima paprasčiausiai perpirkti,– ir jie numos ranka į tėvynainių gelbėjimą.
Tokiame fone ukrainiečių evakavimas Rusijos pastangomis iš Kabulo įgyja visiškai ypatingą reikšmę. Ukrainos piliečius vietoje „mamytės“, kuri juos metė, gelbėja „šalis - agresorius“, su kuria Ukraina, jos pačios žodžiais tariant, jau septynerius metus kaip kariauja.
Visa, aukščiau išdėstyta Kijevo gėda nublėsta greta šios mega gėdos. Ne atsitiktinai sekančią dieną žiniasklaidoje pasirodė informacija, jog iš tikrųjų ukrainiečiai atsisakė bėgti iš Afganistano Rusijos Gynybos ministerijos orlaiviais. Geriau tegul talibai (Rusijoje uždraustas terorizmo organizacija - RuBaltic.Ru pastaba) jiems perpjauna gerkles, negu jiems teks likti dėkingais tiems moskaliams!
Po kurio tai laiko pasirodė informacija, jog dalis ukrainiečių visgi atvyko į rusiškus reisus, o likę, pagrinde susiję su valstybine ar diplomatine tarnyba, nutarė tikėtis, jog Tėvynė visgi atsius jiems pagalbą iki to, kai juos susprogdins.
Besiklostanti situacija įdomi tuo, kad leidžia daryti didelio masto išvadas.
Afganistane faktiškai buvo parodytas optimalus Rusijos užsienio politikos modelis: palaikyti prorusiškai nusiteikusius užsienio piliečius, kurie prašo Rusijos pagalbos, ir leisti rusofobams išgyventi taip, kaip jie išmano su savo neveiksniomis valstybėmis.
Nauja tarptautinė realija tampa vis aiškiau supranta, jog yra valstybės tikrosios, kurios vykdo visas valstybės funkcijas, įskaitant pirmines – savo pavaldinių gyvybės ir saugumo užtikrinimą. Yra geopolitiniai sukčiai, šalys – fikcijos, kurios lyg ir turi herbą, vėliavą, himną, kariuomenę, diplomatus, ministrus bei kitus valstybingumo atributus, bet faktiškai ne valstybės.
Prie tokių priskiriami post sovietiniai limitrofai, atskiriantys Rusiją nuo Vakarų. Šių šalių pseudo- elita nesugeba garbingai atsakyti nei į vieną rimtą istorinį iššūkį. Įveikti migracijos krizę, sutvarkyti valstybės sieną, nugalėti epidemiją – visam tam jie ašarodami prašo pagalbos pas Vakarų Europą ir JAV, kadangi patys susidoroti negali.
Tik kad ta pagalba visą laiką vėluoja, jei iš viso ateina, kadangi pas „vyresniuosius brolius“ ir savų problemų pakanka.
Ir kuo toliau, tuo daugiau, vis dar ne emigravusiems limitrofų gyventojams aiškėja, jog jų žaislinės valstybės – nėra tikros.
Jas valdo lėlės, kurios, kaip užvestos, gali tik kartoti apie „Rusijos sulaikymą“, ir balsuoti už antirusiškas rezoliucijas JTO ir Europos sąjungos susitikimuose.
Tuo tarpu, permainų epochos metu, kokia neginčijamai yra šiuolaikinis turbulencingumas, gyvavimo faktoriumi tampa tikros, o ne popierinės, valstybės buvimas tavo užnugaryje. Tokios, kuri savo žmonėms išsiūs orlaivį, kurio vadą skrydžio metu niekas neperpirks.
Rusija, ką apie ją besakytu, ir yra tokia valstybė. Jai pakaks resursų užtikrinti ne tik savo piliečių, bet ir kitų valstybių piliečių, jei jie paprašys išgelbėti jų gyvybe, saugumą.
Bet tik tuo atveju jei paprašys patys. Na, o jei ten tokie piliečiai, kurie geriau pasikars, negu paprašys „Mordoro“ pagalbos, tai į sveikatą – tegul kariasi.