Europos žiniasklaida praneša apie Europos Sąjungos prašymą Rusijai padidinti akmens anglies tiekimą į Europą. Kūrenimas anglimi grubiai prieštarauja naujai „žaliajai“ ES ideologijai, bet šmėkšančios prieš juos energetinės krizės fone europiečiams ideologija neberūpi. Jie noriai pripažįsta Rusiją energetine supervalstybe ir prašo tiekti Europai kiek galima daugiau energijos, kas visiškai neseniai buvo vertinama kaip „energetinė priklausomybė“.
Bloomberg agentūros šaltiniai praneša, jog Briuselyje vyrauja beveik panika. Europos dujų saugyklos pustuštės, atsinaujinantieji energijos ištekliai – vėjo jėgainės, saulės energijos jėgainės, bangų energiją ir kiti „žaliosios energetikos“ stebuklai – nesugeba padengti energijos deficito, ir europiečiams vis ryškiau aiškėja šildymo sezono sužlugdymo perspektyva.
Esant tokiom sąlygom, priklausomybė nuo pigios energijos iš Rusijos tampa kritine ir prisieina imtis kraštutinių priemonių.
Bloomberg agentūros šaltiniai praneša, jog Europos Sąjunga kreipėsi į Rusiją su prašymu padidinti akmens anglies tiekimą į Europą.
Šaltinių informacija labai panaši į tiesą. Anksčiau padidinti dujų tiekimą į Europą Rusijos ne prašė, o reikalavo ne tik patys europiečiai, bet ir Tarptautinė energetikos agentūra, o taip pat ir JAV valstybės departamentas. Kitaip sakant, visi tie, kurie buvusius prieš tai du dešimtmečius dirbtinai ribojo rusiškų dujų tiekimą į Europą. Dabar jie stengiasi įbrukti bendruomenei konspirologinę versiją, jog tai Rusija dirbtinai riboja tiekimą Europon ir dujų rinkoje sukuria deficitą, kad greičiau paleisti „Šiaurinio srauto-2“ dujotiekį.
Būnant prie šildymo sezono sužlugdymo ribos Europai nerūpi ideologija energetinėje politikoje. Ir kalbama ne tik apie rusofobiją.
Antrasis ideologinis europietiškos politikos pagrindas – „žaliasis sandoris“ – dėl perspektyvos be šildymo šią žiemą sušalti, taip pat lekia velniop.
Pavyzdžiui, Estijoje, vėl pradėjo eksploatuoti senas, skalūnais kūrenamas elektrines. Estijai toks sprendimas - „nusikaltimas“ iš karto dviems ideologiniams pagrindams. Ekologinė Europos Sąjungos politika, kuria Estija, kaip madinga ir progresyvi šiaurės Europos šalis, privalo sekti, o skalūnų energetika Estijai, tai „sovietų okupacijos“, „prakeikto paveldo“ doktrinos likutis.
Kadangi šaltis ne šildo – prisieina atmesti visus tuos kliedesius apie „okupaciją“.
Anglies užpirkimai Rusijoje, apie kuriuos europiečiai sužino ne iš oficialiųjų šaltinių bet per intarpus žiniasklaidoje – tai iš tos pačios serijos. Šildytis kūrenant anglį, lyg kažkoks tai Tadžikistanas, šiuolaikiniai, Gretos Tumberg isterijomis išauklėtai Europai – paprasčiausiai yra nepadoru. Ir ką daryti? Niekam nesinori šalti žiemą.
Štai ir gaunasi, jog kaire ranka eurobiurokratai Lenkijai išrašo pusės milijono eurų baudą už akmens anglies „Turov“ šachtos eksploatavimą, o dešine ranka tyliai trūktelį Rusiją už rankovės, kad ta Europai duotu daugiau anglies.
Tarp kitko, mažai kas atkreipė dėmesį, jog atominė energetika Europoje kažkaip tai nepastebimai buvo priskirta prie ekologiškos ir madingos. Statyti atomines elektrines dabar tapo prestižišku ir Briuselis to nesmerkia (suprantama, jei jas stato ne „Rosatomas“), todėl savo atomines programas parengė ta pati Estija ir Lenkija.
Lietuvos valdžia, su savo besitęsiančia kova su BelAE, tokiame kontekste išrodo labai kvailai, bet kas žino, ar nepasikeis Vilniaus požiūris į „Astravo monstrą“ po to, kai išseks dujų atsargos, o jų kaina pakils iki naujo istorinio maksimumo? Ta kaina jau aukštesnė 1100 eurų už tūkstantį kubinių metrų...
Bendrai paėmus, pamokytina stebėti, kaip, įtakojant pilnaverčiai apvalančiai krizei, energetinė Europos politika atsikrato visų tų sąnašų, politizuoto, ir atsiveria fundamentalūs dalykai.
Tradiciniai energijos šaltiniai patys patikimiausi ir neturintys pakaito. Atsinaujinantieji energijos šaltiniai, kokiais madingais ir ekologiškais jie bebūtu, negali būti pilnaverte tradicinės energetikos alternatyva. Klimato ir kitų kataklizmu sąlygomis visos tos brangiai kainuojančios saulės bei vėjo energijos jėgainės genda ir sukuria energetikos krizę, kaip tai metų pradžioje atsitiko Teksaso valstijoje, ir kas dabar gresia Europai.
Pats patikimiausias ir pigiausias dujų tiekimas – tai tiekimas dujotiekio vamzdynais iš Rusijos.
Pats patikimiausias būdas apsisaugoti nuo kainų svyravimo dujų rinkoje – pasirašyti ilgalaikį dujų tiekimo fiksuota kaina kontraktą su „Gazpromu“.
Tie, kurie pasirašė tokius kontraktus, dabar dujas gauna žymiai pigiau, negu tie, kurie pasitikėjo laisvu kainų susidarymu, kaip kainų sumažėjimo užtikrinimu. Pats ryškiausiais pavyzdys – Baltarusija, kuri moka 128 dolerius už tūkstantį kubinių metrų: 10 kartų mažiau negu ta kaina, kuria ES rinkoje dabar prekiaujama dujomis.
Visa ekvilibristika su energetinių alternatyvų tiesioginiam tiekimui iš Rusijos išradimais, kaip tai SGD terminalai, reversas ar skalūnų dujų paieška savo teritorijoje, tik pakelia energijos kainą.
Pagaliau, laikas įvertinti ir Rusijos vaidmenį europietiškoje energetikoje.
Rusija – tai energetinė supervalstybė, kurios vaidmuo Europos aprūpinime energija yra ir bus pagrindinis, kadangi turi bendrą sieną su ja, ir pilnaverčių energetinių alternatyvų pas Europą vis vien nėra.
Stovint ant energetinės krizės slenksčio europiečiai yra priversti priimti šią, jiems karčią, tiesą.