Per metus Lietuva prarado daugiau už šimtą krovinius gabenančių įmonių. Lietuvos krovinių autovežėjų traukimosi grėsmė buvo suvokta dar 2019 metais, bet nuo tų laikų lietuvių valdžia nepadarė nieko, kad užkirsti jai kelią. Dėl to dabar Lietuva gali prarasti 1,6% nuo savo BVP, o šalies vadovybė vėl parodė savo visišką nepajėgumą susivaldyti su iškilusia problema.
2019 metų rudenį Sauliaus Skvernelio vyriausybė nusprendė padidinti tolimųjų reisų vairuotojų algos koeficientą iki 1,65 (skaičiuojant nuo minimaliosios mėnesinės algos). Sprendimas, žinoma, džiuginantis, deja tuoj pat paaiškėjo, kad jis irsta lietuvių krovinių vežimo automobiliais rinką.
Pasirodė, kad logistikos įmonių savininkai neturi tiek lėšų, kad padidinti vairuotojų uždarbio mokesčius ir tuo pačiu metu nepridirbti nuostolių. Jų verslas susidūrė su nusmukimo grėsme.
Lietuvos autovežėjai susidūrė su klasikine „lietuvio dilema“: ar patriotizmas ir bankrutavimas, ar gerovė emigravimo iš Lietuvos dėka.
„Pagal išlaidas Lenkija – optimaliausias variantas: pati įstaiga, licencijos, išlaidos šiam daug žemesnės. Kai įmonė buvo įsteigta, ji turėjo galimybę gauti finansavimą iš pat pradžių. Čia ir mobilumo paketas: Lenkija yra geografijos atžvilgiu išsidėsčiusi daug palankiau; jeigu atsižvelgti į reikalavimą sugrįžti, bus mažiau „tuščių“ kilometrų palyginus su sugrįžimu į Lietuvą. Ir dienpinigiams nėra taikomas koeficientas. Beje, Lenkijoje yra gera konkurencija draudimo rinkoje“, - pasakodavo per posėdį Seime vienos transporto kompanijos vadovas apie Lietuvos logistikos problemas bei jų patį lengviausią sprendimo būdą.
Krovinių vežimo automobiliais rinkos situacija buvo pripažinta kaip kelianti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, valstybinė ekonomika susidūrė su pavojumi prarasti dešimčius tūkstančių darbo vietų. Taip pat buvo pripažinta, kad problemos priežastis yra susijusi ne su vyriausybės reikalavimais algos dydžiams bet su valstybės politika. Dėl negabaus administravimo, biurokratiško vilkinimo ir nepakeliamų fiskalinių reikalavimų lietuvių vežėjams daug paprasčiau tvarkyti verslą Lenkijoje.
Problemą buvo žadama išspręsti pačiame aukštame politiniame lygyje. Ir, pagaliau, atrodo, „išsprendė“.
Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija Linava pranešė, kad per metus Lietuva prarado 115 transporto įmonių, kurios pasitraukė į kitas ES šalis, dėl ko Lietuvos biudžetas negavo net 45 milijonų eurų įplaukų.
„Vis daugiau transporto įmonių siekia tęsti savo veiklą užsienyje, ieškodamos būdų išgyventi su minimaliomis išlaidomis. Mūsų verslas konkuruoja su vežėjais iš Lenkijos, Bulgarijos ir Rumunijos, kur sąlygos verslo vystymuisi yra daug palankesnės“, - komentuoja susiklosčiusią rinkoje situaciją Linava prezidentas Romas Ostinskas.
Lietuvos mažosios logistikos įmonės yra prie pat bankrutavimo slenksčio. „Tai paaiškinama trimis faktoriais: priemonėmis, numatytomis mobilumo pakete, praeitais metais prasidėjusia COVID-19 pandemija bei naujų mokesčių, kurie padidino spaudimą vežėjams ir pablogino konkurencijos sąlygas, taikymu“, - paaiškina šakos krizes atsiradimo priežastis Linava generalinis sekretorius Zenonas Buivydas.
Pandemiją Lietuvoje dabar apkaltins viskuo, taip pat ir automobilių transporto šakos suirimu. Bet krizė joje prasidėjo dar prieš koronavirusą. Valstybiniu mastu šita krizė buvo paskelbta dar tais laikais, kai net žodžio COVID-19 neegzistavo.
Galų gale, ne koronavirusas nulėmė tai, kad Lietuvoje verslo vystymo sąlygos yra prastesnės už Lenkiją, Bulgariją bei Rumuniją. Visai ne dėl koronaviruso Lietuvos logistika priartėjo krizės po vairuotojų uždarbio mokesčio didžio nutarimo priėmimo. Ne virusas žadėjo išspręsti problemą ir savotiškai tai padarė. Viskas tai – valstybinio administravimo sistemos padariniai.
Lietuvos politinė klasė eilinį kartą parodė savo fatalinį nepajėgumą susitvarkyti su situacija, kurioje reikia iš tikrųjų valdyti šalį o ne babaliuoti apie „rusų grėsmę“.
Ji turėjo tris metus tam, kad efektyviai išspręsti problemą, kurios egzistavimą šalies valdžia viešai pripažino ir su kuria pažadėjo susitvarkyti. Kokį rezultatą turime šiandienai? Pasak Baltijos tyrimų instituto (BIRD) ir Creditreform Lietuva įmonės apskaičiavimus, dėl lietuvių transporto įmonių pasitraukimo į kitas šalis Lietuvoje išaugs bedarbystė, padidės migracija, o respublikos BVP sumažės 1,6%.
Kuo gi užsiėminėdavo Lietuvos vadovybė per pusantrų metų laikotarpį, kad išsaugoti valstybinei ekonomikai tuos 1,6% nuo BVP? O! Vdovybė buvo iš tikrųjų labai užimta. Ji darė viską, kad sulaikyti Rusiją, dėstė „Rytų partnerystės“ šalims europietiškas vertybes, keliavo po vakarų sostines su Svetlana Tichanovskaja ir siekė sankcijų taikymo Baltarusijai. Matyt, tam, kad pridėti prie bankrutavusių mažųjų logistikos įmonių dar ir „Lietuvos geležinkelius“. Kad autovežėjams būtų ne taip skriaudu ir liūdna.
Su kokias iššūkiais nesusidurtų Lietuvos vadovybė, greit paaiškėja, kad ji nepajėgia jų išspręsti.
Valdžia turėjo kelius mėnesius pranašumo tam, kad paruošti Lietuvą COVID-19 pandemijos rudens bangai. Tokį pranašumą nulėmė tai, kad 2020 metų pavasarį Rytų Europos šalys spėjo laiku uždaryti valstybines sienas. Ir kaip buvo panaudotas šitas pranašumas? 2020 metų pabaigai Lietuva žengė į pirmą vietą pasaulyje pagal COVID-19 užsikrėtimų skaičių šimtui tūkstančių gyventojų, ištyrė nesėkmę su vakcinacija, o dabar pratęsė karantiną dar mėnesiui.
Vilniaus kova su Astravo AE pavirto blogu anekdotu. Iš pradžių Lietuvos Seimas priligino atominės elektrinės pagamintos elektros suvartojimą valstybės išdavystei, o dabar Lietuva nepaisant savo įstatymų ją vartoja – todėl, kad nevartoti jos negali. Nepajėgia kontroliuoti energetinę erdvę nuosavoje teritorijoje.
Ką gi tokiu atveju lietuvių valdytojai laiko sėkmingais savo politikos pavyzdžiais? Pasirodymus prestižinėse tarptautiniuose renginiuose, kur jie pristato gražias Power Point prezentacijas, pasakojančias apie Lietuvos postsovietinę „laimės istoriją“, ir pačiais ryžtingais žodžiais įtikina „rusų grėsmės“ egzistavimu.
Tai, kuo jie užsiėminėja, nėra valstybės valdymas, tai yra šou verslas ir pastangos pritraukti plačios publikos dėmesį pigaus diplomatinio epatažo dėka.
Todėl uždrausti Filipui Kirkorovui įvažiuoti į Lietuvą – jų galimybių viršūnė. Kirkorovas – jų lygis. Nors Kirkorovas yra net pažangesnis už lietuvių politikus, dėl to kad yra doresnis. Jis dorai tenkina masinį „popso“ poreikį: dainuoja su fonogramomis, šoka išsipuošęs plunksnomis ir lateksu ir nevadina savęs aukštosios kultūros atstovu.
Užtat Kirkorovo kolegos iš Lietuvos yra įsitikinę, kad tai, ką jie daro, yra valstybės valdymas, o jie patys yra valstybiniai veikėjai, kurie iš tikrųjų pajėgia susitvarkyti su sunkumais.