Rusijos „Gazpromas“ neužsiima dujų kainų manipuliacijomis ir pildo visus savo kontraktinius įsipareigojimus. Apie tai pareiškė Europos komisijos vadovo pavaduotojas Franc Timmermans. Su jo nuomone nesutinka daugelis vakarų politikų, kurie, kaip ir anksčiau, kaltina Rusiją „energetikos ginklo“ panaudojimu. Apie tai, kas išprovokavo dujų krizę Europoje, kaip Vladimiras Putinas išgąsdino spekuliantus ir kodėl „Gazpromui“ reikia vystyti savo biržą RuBaltic.Ru analitikos portalui papasakojo Rusijos energetikos ekspertas Aleksandr SOBKO.
- Aleksandrai, mes matėme, jog Europos biržoje dujų kainos jau visiškai priartėjo prie 2000 dolerių už tūkstantį kubinių metrų. Bet vėliau įvyko staigus nuosmukis (iki 1000 – 1200 dolerių). Be to, tai atsitiko po to, kai Rusijos prezidentas pasisakė pasitarime energetikos klausimais. Ar galima tai pavadinti „Putino efektu“?
- Kainų augimas beveik iki 2000 dolerių už tūkstantį kubinių metrų buvo sąlygotas tam tikromis spekuliacijomis. O spekuliantams visada įtakoja verbalinės intervencijos efektas. Šiuo atveju kalbama apie pasitarimą pas Putiną, kur jis pasisakė apie galimybę padidinti dujų tiekimą į Europą.
2000 dolerių – tai jau už sveiko proto ribų.
Tokios kainos nėra naudingos ir pačiam „Gazpromui“, kadangi dėl jų mažėja paklausa, konkrečiai, nustoja dirbti azotinių trąšų gamyklos.
Jei Europos energetikos rinkoje situacija būtu normali, Putino pasisakymas nebūtų padaręs tokio stipraus efekto. Buvo pasisakyta tuo momentu, kai spekuliantai pakėlė kainas iki nesveiko lygio. Čia viskas sutapo. Nors, tikėtina, kainos būtu kritusios ir pačios.
- Dujų krizės Europoje kontekste mes dažnai girdime žodį „spekuliantai“. Bet mažai kas supranta, kas tie paslaptingi žmonės, ir būtent kaip jie veikia. Galite paaiškinti?
- Iš tikrųjų, tai tradiciškai uždara istorija. Bet kai ką mes galime suprati iš žiniasklaidos. Buvo pranešama, jog Europoje nukentėjo treideriai, kadangi atverdavo trumpas ateities (fjučerių) pozicijas (paprastai kalbant, pardavinėjo dujas, kurių pas juos fiziškai nebuvo). Jiems tai reikėja padaryti apribotos rizikos fondų (hedžingo) strategijų rėmuose, kurias jie vykdė globalinėje rinkoje.
Pastaba: Hedžingas – investicijų apsaugos instrumentas, sandorių sudarymas vienoje rinkoje siekiant kompensuoti kainų rizikos įtaką kitoje rinkoje.
Kai kainos pradėjo didėti, treideriai nusileido į minusą. Taip, jie turi užtikrinimą. Jie buvo pasiruošę didėjimui, kainos gali kristi arba didėti (svarbiausiai – palaukti kol baigsis didėjimo momentas). Bet kai didėjimas tampa beprotišku, finansinis treiderių užtikrinimas išsenka. Viso to rezultate bankų struktūros, per kurias vyksta tie kontraktai, privalo uždaryti poziciją ir išpirkti fjučerius. Dėl to kainos dar smarkiau didėja, kadangi fjučerio kontraktą reikia kažkur tai įsigyti – didėja paklausa. Vyksta taip vadinamas trumpas suspaudimas (short squeeze).
Kai visos fjučerių pozicijos yra uždarytos, rinka nurimsta. Labai didelė tikimybė, jog būtent tai ir atsitiko Europos dujų rinkoje.
Ir tuo pačiu metu pasirodo Rusijos vadovybės pareiškimai, kurie išgąsdino spekuliantus, veikiančius didėjimu.
Štai ir atsitiko sąlyginis kainų normalizavimas. Nors jos, suprantama, dar toli nuo normalių.
- Paskutiniu metu aptariama versija, jog pas Rusiją elementariai gali nebūti atliekamų dujų apimčių eksportui į Europą. Kažką tai galima prapumpuoti per „Šiaurinį srautą – 2“, jį paleidus. Bet tas „kažką“ nebūtinai atitiks europiečių lūkesčiams. Gal būt, mes kiek tai perdėtai vertiname „Šiaurinio srauto – 2“ reikšmę.
- Tai pagrista pastaba. Principe, viskas priklauso nuo to, koks mūsų požiūris į situaciją.
Pastaruoju metu, kai dujų kainos didėjo (liepos – rugpjūčio mėnesiais jos buvo kažkur tai apie 500 dolerių už tūkstantį kubinių metrų), „Gazpromas“ nedidino eksporto apimčių. Kainos priimtinos, kontraktai vykdomi, viskas tvarkoje.
Galima buvo spėti, jog tai koks tai bandymas paveikti Europą –įtikinti ją kuo sparčiau paleisti „Šiaurinį srautą – 2“.
Bet kai kainos peržengė 1000 dolerių ribą, „Gazpromas“, aš manau, buvo pasiruošęs, esant atitinkamiems rezervams, patenkinti augančią paklausą Europoje.
Dar kartą pažymėsiu: „Gazpromui“ tai nenaudinga. Per daug aukštos kainos sukelia nereikalingą įtampą, veda link paklausos degradavimo, stimuliuoja alternatyvių energijos šaltinių paiešką ir t.t. Rusija kaltinama nepagristomis manipuliacijomis.
Bet ar pas „Gazpromą“ buvo galimybė padidinti eksportą į Europą? Keletas publikacijų autoritetinguose leidiniuose nurodė, jog tokios galimybės nebuvo. Naujojo šildymo sezono išvakarėse Rusijai reikėjo užpildyti nuosavas požemines dujų saugyklas.
Paprasčiausiai mes esame pripratę, jog pas „Gazpromą“ visada yra daug atliekamo kuro.
Bet tas perteklius palaipsniui išsisklaidė, kadangi Europa deklaravo perėjimą į atnaujinamą energetiką. Ir „Gazprome“ pagalvojo: „Kodėl mums reikia investuoti į perteklines gavybos pajėgumus. Mes griežtai laikysimės kontraktų (galbūt, truputi pridėsime virš)“.
Be to, pastarieji metai „Gazpromui“ buvo sunkūs. 2020-ieji – tai iš viso atskira istorija, bet ir 2019 metais vidutinė Europos rinkos biržos dujų kaina sudarė tik 160 dolerių už tūkstantį kubinių metrų. Suprantama, esant tokioms sąlygoms kompanija priversta taupyti ir be reikalo ne investuoti.
Bet kokiu atveju, „Šiaurinio srauto – 2“ paleidimas – tai ne greita istorija. Turi būti atliktos tam tikros techninės procedūros, o jos reikalauja laiko (ne vieną ir ne dvi dienas).
Nors šiandieną galima tiekti Ukrainos maršrutu, bet tai nevyksta. Gal būt reikalas geografijoje. Suprantama, pas mus nėra viso vaizdo. Ukrainos „atšaka“ – tai viena istorija, šiaurinė „atšaka“ – kita.
Galimai, iš telkinių, kurie orientuoti į šiaurinį maršrutą, paprasčiau padidinti tiekimo apimtis. Bet tai jau spekuliavimas.
Neseniai Rusijos energetikos ministras Aleksandr Novak pareiškė, jog kai tik „Gazpromas“ užpildys savo požemines saugyklas, jis galės vėl pardavinėti dujas Europoje pagal sandorius (spot contract).
Aš nenustebsiu, jei šis momentas sutaps su „Šiaurinio srauto – 2“ paleidimo momentu.
Pažiūrėsim.
- Pasitarimo su prezidentu metu tas pats Novak pasiūlė tiekti papildomas dujų apimtis prekybai Sankt-Peterburgo biržoje, o Putinas jo idėją palaikė. Mažai kas į tai atkreipė dėmesį. Kodėl būtent Sankt-Peterburgo birža?
- Labai teisingas klausimas. Iš tikrųjų, yra Sankt-Peterburgo birža, ir yra „Gazpromo“ elektroninės prekybos platforma (EPT), per kurią rusiškos dujos parduodamos užsienyje iš pristatymo taško. Tai beveik birža. Nors ten tik vienas pardavėjas – „Gazpromas“.
Sankt-Peterburgo tarptautinėje prekių-žaliavų biržoje dujos parduodamos vidaus rinkai. Apie ką buvo kalbama pasitarime pas Putiną, iki galo neaišku, nors čia detalės didelės reikšmės neturi.
Esmę mes suprantame: perkelti į Rusiją prekybos procedūras, susijusias su rusiškų dujų tiekimu. Ilgalaikėje perspektyvoje tai gali būti prekyba rubliais (precedentai jau buvo).
Ir bendrai paėmus, geras dalykas turėti savo mazgą (habą) ir savo biržą. Europoje to siekia daugelis šalių. Tai kodėl gi Rusija ir „Gazpromas“ turi vystyti svetimas struktūras? Norite daugiau dujų – pirkite jas mūsų prekybos aikštelėse.
Užuomina buvo būtent tokia.